Kelių įstatyme mūsų keliai pagal reikšmę suskirstyti į valstybinius (magistralinius, krašto, rajoninius) ir vietinės reikšmės (viešuosius, vidaus). Už valstybinių kelių būklę atsako Valstybės įmonė Lietuvos automobilių kelių direkcija (LAKD). Vietinės reikšmės viešieji keliai priklauso savivaldybėms.
Labai svarbi atsakomybės seka: Seimas nustato kelių plėtros politikos kryptis, Susisiekimo ministerija formuoja šią politiką ir kontroliuoja jos įgyvendinimą, o LAKD atlieka analizę, teikia pasiūlymus ir vykdo darbų valstybinės reikšmės keliuose užsakovo funkcijas. Už vietinės reikšmės viešųjų kelių tvarkymą atsakingos savivaldybės.
Kelių priežiūros ir plėtros programos (KPPP) finansavimo įstatymas numato, kad lėšos keliams asfaltuoti paskirstomos pagal iki vasario 1 dienos Vyriausybės patvirtintą metinę lėšų naudojimo sąmatą (dėl to apie kelius ir kalbame šią savaitę). Vyriausybės patvirtintame KPPP finansavimo lėšų naudojimo tvarkos apraše nustatyta, kad maždaug 65 procentai lėšų skiriami valstybinės reikšmės keliams, maždaug 30 procentų – vietinės reikšmės keliams ir 5 procentai paliekami rezerve.
Šiuose 5 procentuose ir yra „pakasti“ papildomi eurai Trakų ir Vilniaus rajonų savivaldybių keliams. Kažkiek „padėta“ ir pasienio keliams, kurortams ir dar keletui išskirtinių atvejų. Kiekvienas KPPP procentėlis yra aukso vertės, nes visas programos finansavimas viršija pusę milijardo eurų.
Siekiant protingiau panaudoti keliams skirtas milžiniškas valstybės lėšas, derėtų nepamiršti trijų svarbių principų.
Finansavimas turi būti politinis. Bet tai neturi mažinti skaidrumo
Kaip jau atkreipiau dėmesį, pagal Kelių įstatymą, atsakomybės už kelius vertikalė yra tokia: Seimas, Susisiekimo ministerija, LAKD. Ją būtina išlaikyti tam, kad kuo racionaliau panaudotume keliams skirtas lėšas, susiedami algoritmą su realiu gyvenimu ir plėtros strategijomis, užuot pasidavę aklai kilometrų ir pravažiuojančių mašinų aritmetikai.
Betoninis eismo intensyvumo argumentas pasirenkant, kuriuos kelius asfaltuoti, dažnai eižėja natūraliomis sąlygomis. Turbūt girdėjote ne vieną anekdotą, kaip kaimelio X gyventojai, plotelio Y medžiotojai ar elitiniai sodybos Z savininkai paboostina naudojimosi keliu intensyvumą, kažkaip sužinoję, kuriuo laiku jis bus matuojamas. Ir turbūt suprantate, kad žvyrkelyje, kuriuo žmonės tiesiau nuvažiuotų į rajono centrą, nesurežisuotas intensyvumas visada bus mažas, nes žmonės daro keliasdešimties kilometrų lankstą asfaltuotu keliu.
Susisiekimas – tai kraujo varinėjimas valstybės organizme ekonominiais, saugumo ir kitais tikslais. Todėl kelių plėtrą būtina susieti su Lietuvos teritorijos bendruoju planu, Nacionaliniu pažangos planu, Regionų plėtros ir savivaldybių strateginiais planais. Tiesiausi kokybiški ir saugūs keliai turi jungti žmones ir darbo vietas. Kovojame su klimato kaita. Tai irgi turi atsispindėti KPPP – per dviračių ir pėsčiųjų takus.
Be to, jeigu XVII-ji Vyriausybė pradėjo valstybės biudžetą planuoti ne metams, o trims į priekį, turbūt tai įmanoma atlikti ir su KPPP finansavimu. Kad asfalto atkarpos nenukristų kaip netikėtas sniegas tik dėl to, jog apygardos Seimūnas arba savivaldybės meras atrado kelius reikiamuose koridoriuose.
Be abejonės, kelių tiesimas ir priežiūra privalo būti skaidrūs, nes kalba eina apie pusę milijardo eurų valstybės lėšų. Tačiau skaidrumą galima užtikrinti per pilną viešumą ir teisės aktų projektų antikorupcinį vertinimą. Jei būtina, galima sukurti visuomeninę stebėtojų tarybą, aktyviau įtraukti Lietuvos savivaldybių asociaciją, regionų plėtros tarybas, verslo ir bendruomenių atstovus.
Hugo Grocijus yra pasakęs: „Net Dievas negali padaryti, kad du kart du nebūtų keturi“. Niekas nekvestionuoja ir LAKD analizių. Tačiau žmonėms duotas protas matematiką būtina įdarbinti didesniems tikslams. O kelių plėtra – ribotų viešųjų gėrybių paskirstymas – politikos užduotis.
Rezervas ir turi būti rezervas
Rezervas įprastai reiškia išteklių atsargą nenumatytiems atvejams. Ši logika išlaikyta ir Vyriausybės KPPP finansavimo lėšų naudojimo tvarkos apraše. Nurodyta, kad rezervas skiriamas vietinės reikšmės keliams, nukentėjusiems nuo ekstremaliųjų situacijų. Tačiau velnias slypi paskesnėse detalėse. Numatyta, kad lėšos, kurios nepanaudojamos šiems tikslams, toliau paskirstomos įvairiausioms atkarpėlėms. Savivaldybės siunčia raštus Susisiekimo ministerijai ir ji atneša keliasdešimties eilučių sąrašą į Vyriausybę. Taip paskirstoma apie dešimt milijonų eurų. Gauna žiedinės savivaldybės, gauna kurortai, kolektyviniai sodai, o jei naujoji Vyriausybė sugalvos kitaip, gaus kiti. Be aiškesnių kriterijų. Užtat su maksimaliais skandalais.
Tad, jeigu norime protingos ir skaidrios kelių politikos, pradėkime nuo mažo darbelio ir susitvarkykime 5 procentų rezervą. Ekstremalioje būklėje atsidūrusiems keliams, – ir taškas. Likusi suma tegrįžta į biudžetą. O kurortai, žiedinės, pasienio ir visos kitos savivaldybės turi tegauna finansavimą sistemiškai prognozuojamai ir didesnėmis sumomis.
Keliai turi vesti į regionų pažangą
Kelių politika stipriai įtakoja regioninę politiką. Todėl šioje sferoje ne vieta aritmetinės lygiavos entuziastams. Skirstant KPPP lėšas labai svarbus ne tik realizmas (finansuojame žiedines savivaldybes ir kurortus, nes ten keliai labiau drengiami), bet ir futurologija (plėtojame kelių ir dviračių takų tinklą ten, kur tikimės investicijų, turistų ir kitokių proveržių).
Tobulinant kelių politiką, reikia surasti formules, kaip investuodami į kelius galime kilstelėti regionų patrauklumą ir sukurti sąlygas savaiminiam ekonominiam pagerėjimui, užuot kepę socialinės paramos programas. Štai trys kryptys, kuriomis verta dirbti sistemiškai ir sukurti ilgalaikes kelių plėtros strategijas.
Vilniaus apskritis. 2021-2027 m. Europos Sąjungos finansinėje perspektyvoje Lietuva bus finansuojama kaip du regionai. Vilniaus apskritis pasiekė simbolinę 75 procentų nuo ES vidurkio ribą, vertinant BVP vienam gyventojui, todėl jai atiteks labai nedidelė dalis Lietuvai numatytos ES regioninės paramos. Tai turbūt sąžininga. Tačiau tik matę Šalčininkų ar Švenčionių rajoną žino, kad Vilniaus regionas – ne tik Vilnius. Mūsų sostinei – 700 metų, ji atlaikys ir ES lėšų sumažėjimą, bet Lietuvai reikės sutelkti visas kūrybines galias, kad Trakų, Širvintų, Švenčionių, Šalčininkų ir Ukmergės ir Vilniaus rajonų ir Elektrėnų savivaldybes išlaikytų virš vandens. Gerai išvystyta kelių infrastruktūra gali tapti vienu iš svarbiausių šiaudų. Žinoma, jeigu nemanome, kad teisinga gauti papildomų lėšų ir kaip Vilniaus regiono, ir kaip žiedinei savivaldybei, galime aiškiai apibrėžti išimtis.
Pasienio savivaldybės. Lietuva turi ir saugo ilgiausią ES sausumo sieną. Pastaraisiais metais stipriai investavome į jos apsaugą. Tačiau dar nesuvokėme, kad su Baltarusija ir Rusija besiribojančios savivaldybės yra Lietuvos, ES ir NATO vizitinės kortelės. Kuo daugiau verslų, turistų ir laimingų žmonių Kudirkos Naumiestyje ar Dieveniškėse, tuo geresnis vaizdas tose ES ir NATO vietose, kur geriausiai matosi. Ir čia neišvengiamai pasitarnaus arba darys gėdą keliai.
Prioritetas turėtų būti teikiamas ir pasienyje su Latvija ir Lenkija esančių savivaldybių keliams, nes čia „pasitinkami“ Lietuvos svečiai ir čia sudaromas pirmasis įspūdis apie mūsų šalį.
Kurortai ir turizmo potencialą turinčios vietos. Pagal dabartinį Vyriausybės KPPP finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašą, šioks toks papildomas finansavimas yra skiriamas Palangos, Druskininkų, Birštono ir Neringos keliams. Logika – turistai asfaltui padaro didesnę žalą negu kurortų savivaldybės pajėgios atitaisyti. Tačiau apvertus logiką ir į kelius darsyk pažiūrėjus kaip į priemones, o ne kaip į tikslą savaime, pamatytume prasmę pagerinti susisiekimą ir su kurortinėmis teritorijomis, ir su žvyre dulkančiais milžinišką turistinį potencialą turinčiais objektais. O tada ateitų eilė ir dviračių takams, kurių ilgis siektų daugiau nei keletą kilometrų, kaip yra dabar (nes taip sumodeliuoti finansavimo aprašai).