Interviu cikle „Kava su vadovu“ komunikacijos ir rinkodaros paslaugas teikiančios įmonės vadovas pasakoja, kaip prabėgo šie visiems neįprasti metai ir kokias pamokas jie paskatino išmokti.
– Kokių pamokų, kaip įmonės vadovui, jums suteikė ši pandemija?
– Visiems sukrėtimas buvo netikėtas. Kovo mėnesį dar daugelis sektorių planavo šiuos metus kaip sėkmingo augimo laikotarpį. Negrėsė jokios krizės, viskas gerėjo ir augo. Tai, kas įvyko kovo mėnesį, buvo šaltas dušas lygioje vietoje.
Manau, daugelis toje situacijoje neišvengiamai domėjosi, kaip buvo praeityje su krizėmis, naudojosi jau tada išmoktomis pamokomis.
Prisimenant paskutinę finansų krizę, mūsų sektoriuje pasekmės buvo liūdnos. Atrodė, kad ir dabar viskas tuo pačiu pasibaigs – verslai išsigąs, nebematys perspektyvų, nebenorės investuoti į komunikaciją ir rinkodarą, sustos visi projektai, nebereikės darbuotojų, patalpų, įrangos ir teks išsiskirstyti. Gerai, kad viskas buvo kitaip.
– O ko darbuotojai tikisi iš vadovo, kai atkeliauja krizė ar sukrėtimas?
– Darbuotojai iš vadovo tikisi aiškumo, užtikrintumo, saugumo, konkretumo, nes baimės akys būna didelės ne tik verslų savininkams, vadovams, bet ir darbuotojams, kurių alternatyva – išeiti „į gatvę“, ieškoti kito darbo. Tie vadovai, kurie sugeba laiku ir aiškiai, be dviprasmybių, paaiškinti esamą situaciją, nuraminti darbuotojus, sukuria geresnę emocinę aplinką kolektyve, o tada ir darbai vyksta sklandžiau.
– Paminėjote žodį „nuraminti“. Ar jūs ir prasidėjus pandemijai puolėte raminti darbuotojus?
– Darbdavio ir darbuotojo santykis nėra psichologo su klientu santykis. Darbdavys neteikia emocinės pagalbos darbuotojui, bet tas ramumas gali ateiti per žinojimą: kuo daugiau darbdavys pasakoja apie įmonės situaciją, kad ir liūdna ji būtų, neslepia nieko, pateikia skaičius, svarstomus sprendimus, darbuotojas pajaučia ramybę, nes yra informuotas.
Kai nežinai, kas darosi įmonėje, jauti, kad informacija nuo tavęs slepiama, tuomet ir kyla nerimas. O jei žinai situaciją, nors ji ir tragiška, be to, jei, kaip darbuotojas, esi įtrauktas į procesus priimant sprendimus, jautiesi ramiau, gali spręsti, ką daryti: ar ateitį sieti su šia įmone, ar galbūt jau ieškoti kito darbo.
– Ar prasidėjus karantinui įmonės kreipėsi į jus, kad padėtumėte tvarkyti vidinę komunikaciją, valdyti informacinį foną įmonių viduje?
– Tokių užklausų dėl elgsenos krizės laikotarpiu įmonėje nesulaukėme. Daugelis organizacijų tai pasirinko patys organizuoti. Galbūt išorinių partnerių tam ir nereikia.
Kuo mažiau tarpininkų, kuo tiesiau vadovai kalba apie situaciją su darbuotojais, tuo geriau komandai, kolektyvui ir organizacijai.
Mes patys karantino metu darbuotojams labai detaliai pasakojome apie esamą situaciją, apie klientus, finansinę padėtį. Vėliau, atlikę darbuotojų apklausą, pamatėme, kad tas atvirumas, net detalus finansų atskleidimas labai pozityviai nuteikė darbuotojus ir jie labiau susikoncentravo, stengėsi dėl organizacijos.
Pastebime, kad ypač jaunoji karta nori dalyvauti organizacijos veikloje. Anksčiau vyravo požiūris, kad direktorius viską žino geriausiai, reikia laukti jo sprendimų, o naujoji karta nori žinoti, bendrauti, dalyvauti priimant sprendimus, prisiimti atsakomybę.
– Prieš pandemiją nuotolinio darbo galimybė buvo kaip motyvavimo priemonė, dabar iš namų dirba didžioji dalis paslaugų sektoriaus. Kaip jūs matote nuotolinį darbą? Ar jis galėtų vykti ir po pandemijos?
– Pandemija dar labiau atskleidė skirtingus darbuotojų tipus. Jei kalbėsime apie pagrindinius (intravertas, ekstravertas), tai prasidėjus karantinui iškart matyti, kad intravertai norėjo dirbti iš namų, o ekstravertai – toliau eiti į biurą.
Taip pat pamatėme, kad tie darbuotojai, kurie turi mažų vaikų, šeimas, irgi veržėsi į darbą, kad galėtų nors kuriam laikui pabėgti nuo sumaišties namuose. Buvo ir tokių, kurie nuotoliniu būdu prisijungdavo iš drabužinių, nes tik ten galėdavo rasti ramybę.
Ir dar vienas tipas – jaunos poros be vaikų. Jie kaip dingo namuose karantino metu, taip beveik ir nebepasirodė.
Vis dėlto viskas priklauso nuo organizacijos. Jei organizacija turi darbo veiklos efektyvumo matavimo sistemą, kuri leidžia darbuotojams veikti savarankiškai, tuomet jokio skirtumo, iš kur darbuotojas dirba. Jei organizacija to neturi ir darbuotojus reikia prižiūrėti, tuomet persikėlus dirbti į namus efektyvumas kris. Kadangi mes turime ištobulintą savarankiško darbo vertinimo modelį, kuris paprastas ir lengvai naudojamas, tai visiems pasakėme, kad rekomenduojame dirbti ne iš biuro.
Žinoma, dirbdami iš namų žmonės nebesimato, nelieka kolektyvo dvasios, bet sugalvojame bendrų užsiėmimų, ką būtų galima nuveikti nuotoliniu būdu: kolegų sveikinimai su gimtadieniu prisijungus, įvairūs kiti formatai. Norime sukurti aplinką, kad nuotoliniu būdu dirbantys darbuotojai 2–3 kartus per savaitę kokiu nors formatu galėtų prisijungti prie komandos ir pasijausti kolektyvo dalimi.
– Šiais metais atsiranda vis daugiau mokslinių tyrimų apie nuotolinį darbą. Kai kurie iš jų tvirtina, kad vis dėlto ilguoju periodu dirbant nuotoliniu būdu darbo efektyvumas krenta. Kas šiais metais vyko su jūsų įmonės darbo efektyvumu?
– Mes kaip tik pastebėjome, kad efektyvumas augo, nes mūsų darbe yra daug susitikimų su klientais. Kai išnyko tiesioginiai susitikimai, liko daugiau laiko kitam darbui atlikti. Pavyzdžiui, jei tenka vykti į susitikimą su klientu į Kauną, jau vien dvi valandas reikia važiuoti, o dar parkavimas, kavos darymas, pasikalbėjimai prieš oficialų susitikimą. Bendraujant nuotoliniu būdu viskas vyksta daug greičiau: kai vienas kalba, kitas tyli. Jei susitikimui numatytas pusvalandis, tiek jis ir trunka, nes po pusvalandžio jau laukia kitas vaizdo skambutis.
– Kaip manote, ar nuotolinis bendravimas su klientais išliks ir po pandemijos?
– Manau, kad tiesioginiai susitikimai neišnyks, bet nuotolinis bendravimas bus labiau įprastas nei anksčiau. Nuotoliniai susitikimai bus dažniau taikomi ir norint sutaupyti laiko. Žinoma, viskas priklauso ir nuo žmonių: klientai, kaip ir darbuotojai, skirtingi. Yra tokių, kuriems norisi ir reikia gyvo bendravimo.
– Kaip jau kalbėjome, atėjus krizei komunikacijos sektorius vienas iš pirmųjų pajunta paslaugų paklausos kritimą. Kokia situacija buvo įvedus pirmąjį karantiną?
– Kadangi mes siūlome įvairias paslaugas nuo socialinių tinklų valdymo iki renginių organizavimo, labai aiškiai pajutome, kurių šio sektoriaus paslaugų paklausa krito, o kurių didėjo.
Kovo mėnesį įmonės tikrai stabdė projektus, nes nežinojo, kas bus toliau, ar laukia tokia pati krizė, kokią turėjome prieš 12 metų. Porą mėnesių buvo štilis, bet paskui vėl viskas atsigavo ir atsirado įvairių paslaugų poreikis. Tikriausiai tai susiję su tuo, kad fiziškai pinigų rinkoje yra, valstybė skolinasi, centriniai bankai spausdina, tad visi supranta: bus didesnė infliacija, o tai reiškia, kad reikia daugiau uždirbti, jog būtų kompensuota auganti infliacija. Tai ir verčia verslą nesustoti, plėstis, o kartu auga ir komunikacijos bei rinkodaros paslaugų poreikis.
Žinoma, pajautėme didžiulę neigiamą įtaką, kalbant apie renginių paslaugas, – apribojimai buvo labai griežti jiems tiek pavasarį, tiek dabar. Renginiai tik vasarą pagyveno trumpą nušvitimo laikotarpį, o vėliau vėl teko taikytis prie naujos realybės, keltis į virtualią erdvę.
Iš kitos pusės, augo socialinių tinklų paslaugų poreikis, nes žmonės daugiau leidžia laiko namuose, mažiau pramogauja, gyvena savo ekranėliuose.
– Sulaukėme ir antros prognozuotos pandemijos bangos, šalyje – vėl karantinas. Kaip verslui sekasi dabar? Panikos nebematyti?
– Antro karantino didelė dalis verslų laukė, suprato, kad jis bus paskelbtas po rinkimų, todėl daugeliui nebuvo netikėtas. Visi spėjo prisitaikyti prie artėjančių pokyčių ir klientų elgsena stipriai nepasikeitė. Žinoma, viešojo maitinimo, turizmo sektorius ir toliau jaučia sunkmetį, dar neatsigavęs nuo pavasario, bet kiti verslai toliau dirba pasiruošę įgyvendinti metų pradžioje užsibrėžtus tikslus.
