Taigi, nepaisant mano baisios slogos ir užkimusio balso, susitikome, nes bijojau, kad laukdamas orų atšilimo galiu šią progą prarasti. To negalėjau sau leisti.
Perspėjau ją, kad sloguoju, tačiau verčiau mirsiu, negu liksiu jos nepamatęs. Tad sloga jos neatbaidė.
Susitikome restorane, užsisakėme kavos, viskas ėjosi puikiai. Tiesą sakant, jutau, kad tai galėtų būti ta vienintelė. Užsisakėme po kepsnį. Šnekėjomės, juokėmės – apie geresnį pasimatymą, regis, negalėjau nė svajoti.
Mums atnešė maistą ir tada įvyko tai, kas ligi dabar atima man kvapą. Bevalgant ir besimėgaujant vienas kito draugija, aš nusičiaudėjau kaip niekad staigiai ir netikėtai – nė prisidengti laiko nebuvo.
Ar tai viskas? Būtų gerai. Bet visą vakarą kauptas nosies turinys pateko ant mano kepsnio ir ant stalo. Ar tai viskas? Toli gražu ne. Nes netikėto nusičiaudėjimo metu man išsprūdo nuo stiklinės pieno pilve užsilikusių dujų porcija.
Atsiprašęs puoliau viską valyti, o tada dar kartą atsiprašiau ir pasakiau, kad einu į tualetą.
Atsikėliau nuo stalo ir palikęs striukę ant kėdės bei pašnekovę – apsuptą savo laktozės netoleravimo pasekmių, dingau iš restorano.
Tuo, kas tą vakarą nutiko, bandžiau atsisakyti patikėti dar ilgą laiką. Tikiuosi, ji turėjo kaip užsimokėti už vakarienę.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Pats blogiausias pasimatymas“. Savo pasakojimus siųskite adresu pilieciai@delfi.lt, nepamirškite temos laukelyje nurodyti konkurso pavadinimo. Visas sąlygas rasite paspaudę čia.
