Šiais laikais gyvenimas tiek kaimo, tiek miesto gyventojai gyvena iš pirmo žvilgsnio panašiai: kaimo žmonės ne mažiau nei miestiečiai lankosi kultūriniuose renginiuose, apsiperka ten pat, kur ir miestiečiai, dauguma kaimiečių namų įrengti su visais patogumais. Tačiau tai tik pirmas įspūdis, kad miesto ir kaimo gyvenimo stiliai panašūs. Iš tiesų jie gana skirtingi.
Pirmiausia skiriasi ekologinė gyvenimo aplinka. Kaimo vietovėse oras neužterštas. Kaimo žmogus gyvena arčiau gamtos. Šalia ir miškai, ir ežerai, ir upės. Tai yra didžiulis privalumas ir labai žavi žmogų, kuris gyvena „betono džiunglėse“.
Nors kaimas taip ir liko arčiau natūralios gamtos, tačiau jo gyventojų santykis su gamta šiuo metu yra gerokai pakitęs. Dar XX amžiaus pradžioje, viduryje dauguma Lietuvos kaimo gyventojų vertėsi žemės ūkiu. Kaimo tarnautojų būrelis buvo negausus: mokytoja (pravardžiuojama „kaimo liktarnia“), kunigas, gydytojas, na, ir dar vienas kitas. Visi kiti dirbo žemę ir augino gyvulius. Jų gyvenimo būdas buvo sąlygotas žemės ūkio darbų ritmo. Žmogus buvo pririštas prie žemės, prie savo gyvuliukų. Jis negalėjo niekur išvykti net dienai, nes reikėjo šerti gyvulius, melžti karves. Keldavosi kaimo žmogus taip pat gamtos ritmu – patekėjus saulei kaimiečiai jau darbuodavosi laukuose, o ėmus temti eidavo miegoti. Nors praeitą šimtmetį dominavo smulkieji ūkiai (apie kolūkius nekalbu), tačiau su žemės ūkiu buvo susiję visi.
Šiuo metu situacija visiškai pasikeitė – vėl ėmė kurtis stambūs ūkiai. Šimtas ar daugiau hektarų – tai toks ūkis, kuris gali užtikrinti rentabilumą ir lemti ūkininkavimo sėkmę. Stambūs ūkininkai vėl statosi namus ir ūkinius pastatus, samdo darbininkus. Kartais darbas pas ūkininkus tampa tikru išsigelbėjimu visiškiems bėdžiams, nes ūkyje jie apgyvendinami, maitinami ir netgi algą šeimininkai moka.
Stambiuosiuose ūkiuose užauginama visa žemės ūkio produkcija, tačiau yra daug kaimo sodybų, kuriose nevyksta joks ūkininkavimas, nebent lysvelė su svogūnais pasodinta ar keli triušiai įsigyti savo malonumui ar vaikams pasidžiaugti. Šiuolaikiniai kaimo žmonės, kurie neūkininkauja, dažniausiai važinėja į miestus ir miestelius dirbti. Šių žmonių gyvenimo stilius niekuo nesiskiria nuo miesto žmogaus gyvenimo stiliaus.
Yra ir tokių kaimo gyventojų, kurie sugeba prasimaitinti iš nedidelio daržo ir vienos karvės. Dalį pieno parduoda kaimynams, kitą dalį – pieno supirkėjams. Iš likusio pieno gamina sūrį, sviestą, grietinę. Taip gyvenantys žmonės teigia, kad labai svarbu valgyti šviežius produktus. Jie net neįsivaizduoja, kaip galima pieno produktus ar mėsą pirkti iš parduotuvės.
Kaime kuriasi ir verslininkai, kurių veikla nesusijusi su žemės ūkiu, pavyzdžiui, gamina porcelianinius indus. Dalis maisto apdirbimo pramonės įmonių taip pat įsikūrusios kaime. Kai kurios jų gamina ekologiškai švarią produkciją. Tiek tokius perdirbėjus, tiek žemdirbius remia įvairūs fondai. Su ekologiškai švaria produkcija Lietuva gali konkuruoti Europoje. Tuo labiau, kad Lietuva apskritai yra ekologiška šalis, dar labiau pašvarėjusi uždarius didžiąsias pramonės įmones. Na, o po karantino gamta irgi labai stipriai atsigavo. Gerą ekologinę būklę išduoda akivaizdus gandrų populiacijos padidėjimas. Galima pastebėti, kad ir žvirblių gerokai padaugėjo.
Kaime klesti kaimo turizmas. Įvairiose Lietuvos vietose kuriasi vis naujos gerai įrengtos sodybos, tinkamos priimti turistus. Gausėja ir medžiojimo turistų, nors iš esmės tokią „sporto“ rūšį reikėtų uždrausti. Gyvūnų žudyti dėl pramogos nederėtų. Jeigu jau labai rūpi patykoti žvėrelio, galima jį „nušauti“ fotoaparatu. Negi dar mažai mėsos turime? Negi tokie alkani esame, kad žudyti laukinius žvėris?
Kalbant apie kaimo ir miesto gyvenimo stiliaus skirtumus, reikia pastebėti, kad kaimo žmonės gyvena erdviau. Kaimo vietovėse namai ir butai yra daug pigesni. Tad retas kaimietis gyvena bute. Didžioji dauguma kaimo žmonių turi erdvius namus, kokių miestiečiui (ypač didžiųjų miestų gyventojui) įsigyti jokių galimybių. Labai dažnai kaimą „įsimyli“ tie buvę miestiečiai, kuriems gyvenimas mieste apkarto dėl gyvenamojo ploto, laisvės stygiaus. Vienas buvęs vilnietis sako: „Išeinu į kiemą, į savo sodą – širdis dainuoja. Mieste man būdavo „mišios“. Susipykstu su žmona, nėra kur dėtis, nebent į balkoną išeiti gali. Namie nesibūdavo dėl to „trynimosi šiknomis“. Gyvenome trise vieno kambario bute. O dabar, kai turim nedidelį namuką kaime, net neatsimenu, kada su antra puse susipykę buvome, netgi antro vaiko susilaukėme. O anksčiau, prisimenu, visai rimtai susiriedavome, trenkdavau durimis ir išeidavau kelioms dienoms. Tai pas vieną draugą pabūnu, tai pas kitą, bet kažkada vis tiek tenka grįžti į nemielus namus. Ankšti namai sukelia daug santykių problemų, išskiria šeimas. Kiekvienam reikia savos erdvės, savo kampo, kad galėtum pabūti vienas su savimi“.
Miestiečiai, pavargę nuo miesto rutinos, užteršto oro, nuo gyvenimo „dėžutėse“ per atostogas jėgas kaupia kaime. Labai daug turtingesnių miesto žmonių turi kaimuose sodybas, kuriose gyvena per atostogas arba leidžia laiką savaitgaliais. Įsigijus sodybą, ją būtina prižiūrėti: reikia ir žolę nušienauti, ir lapus nugrėbstyti, ir namo neapleisti.
Kažkada viena garsi moteris pasakojo: „Pirmus mėnesius sodyboje jaučiausi kaip negyvenamoje saloje – kaimynai toli, nė vieno gyvo padaro, tik gandrai gandralizdyje stoviniuoja. Buvau gerokai sutrikusi. Bet dabar mėgaujuosi tyla ir planuoju naujus darbus. Šalia gyvenamojo namo stovi klėtis, ūkinis pastatas, bulvių rūsys, kurį tikrai kam nors panaudosiu. Gal auginsiu šikšnosparnius?“
Į kaimą eiti nuolat gyventi priverčia ir skurdas – ypač tuos žmones, kurie yra išeiviai iš kaimo ir provincijoje turi tėvų namus. Kuomet 2008 metais per ekonominę krizę gerokai pabrango šildymas, elektra, dujos, kaimo gyventojų padaugėjo. Taip pat reikia manyti, kad ir COVID-19 krizė pagausins kaimiečių gretas. Kas iš emigracijos grįš, kas pirmenybę ims teikti nuotoliniam darbui ar mokslui. Nors žmogui būtini socialiniai ryšiai, nuolatinis bendravimas su kitais, tačiau kol kas tai nevertinama – masiškai renkamasi dirbti nuotoliniu būdu, nebūtina fiziškai būti darbovietėje.
Nepaisant visų kaimiškųjų privalumų, gamtos grožio, kaime yra ir daug blogybių. Daugelyje kaimų menkėja socialinė infrastruktūra. Kaip nerentabilios uždaromos bibliotekos, paštas, kultūros namai, parduotuvės, masiškai uždarinėjamos mokyklos. Teigiama, kad mažoje mokykloje prasta mokymosi kokybė. Bet neretai kaimo vaikas apskritai nebeis į mokyklą, jei ji bus kažkur toli, tiesiog mokysis nuotoliniu būdu Uždarius mokyklą, kaimas apskritai pasmerkiamas mirčiai. Joks nuotolinis mokymasis neprilygs gyvam mokytojo ir mokinio ryšiui, vaikų tarpusavio bendravimui. Tie „gudročiai“, kurie mano, kad nuotolinis mokymas yra neva tai gėris, labai apsirinka. Vaikams būtinas socialinės kompetencijos ugdymas. Jau ir taip menksta žmogiškasis ryšys, visuomenė tampa kažkokia, pavadinčiau, autistiška. Kuriozų būna netgi šeimoje. Jei antrai pusei ką nors sakysi – negirdės, reikia parašyti „per feizbūką“, kad sureaguotų.
Taigi lietuviškas kaimas kol kas merdėja. Yra ir tokių kaimų, kuriuose gyvena keli senukai, kurių vienintelis darbas – saugoti puikiai suremontuotas miestiečių sodybas, kuriose šeimininkai pasirodo tik šiltuoju metų laiku. Kaime yra daug bedarbystės atvejų, o bedarbystė – skurdo priežastis. Kiek kaimuose yra skurdžių, begriūnančių trobų, kuriose nėra jokio vandentiekio, nėra kieme ir pirtelės. Nežinau, tai anekdotas ar tikras pasakojimas, bet istorija tokia: kaimo gyventojų buvo paklausta, kur jie maudosi, buvo atsakyta, kad upelyje. Tuomet klausėjas nusistebėjo: „Upelyje? O žiemą?“. Kaimietis atsakė: „Ai, kiek čia tos žiemos“.
Kaime nevyksta aktyvesnis kultūrinis gyvenimas, skurdesni žmonės, kurie neturi galimybių nuolat važinėti, nuobodžiauja ir girtauja. Kaime alkoholizmas – dažnas reiškinys. Sociologiniai tyrimai rodo, kad kaime girtaujama kur kas daugiau nei mieste. Alkoholinės psichozės gerokai dažniau diagnozuojamos kaimo gyventojams (100 000 kaimo gyventojų teko 63 nauji alkoholinės psichozės atvejai, miesto – 33). Kaimuose, ypač dabar, kai valdžia vykdo protu sunkiai suvokiamą antialkoholinę kampaniją, varoma naminukė, kurios kokybė yra labai abejotina. Kaimo žmonės vienas kitam už pagalbą dažniausiai atsidėkoja buteliu.
Miesto gyvenimas, regis, suteikia daugiau galimybių. Mieste gausu kultūrinių renginių, čia ne tokia aštri bedarbystė kaip kaime. Tačiau miestiečiai kenčia nuo susvetimėjimo, žmonės tarpusavyje vis rečiau bendrauja, kaimynas nepažįsta kaimyno, nelaimės atveju vargu ar ryšiesi kreiptis į kaimyną. Lietuviai dabar labai uždari, liūdni, santūrūs. Nesinori brautis į kitų gyvenimą. Kaimynas su kaimynu dabar dažniausiai kalbasi tik apie bendrus buitinius reikalus: namo renovaciją, laiptinės remontą, šiukšles. Į asmeniškumus niekas nenori leistis, nes ankštai gyvenant gali prarasti privatumą. Viena moteris pasakojo, kaip vyresnė kaimynė vis piršdavosi „į drauges“, tad iš mandagumo pabendraudavo, kol neprasidėjo liežuvavimai, kamantinėjimai apie asmeninius reikalus. „Manęs kaimynė klausinėdavo netgi apie tokius dalykus, kiek kartų per savaitę mes su vyru mylimės“, – pasakojo minėtoji moteris. Ji tiesiog užsirovė ant ciocios Zitos. Pakeisti gyvenamąją vietą kur kas lengviau negu tokios erkės atsikratyti. Arba štai kita istorija: kaimynai taip susidraugavo, kad ateidavo vieni pas kitus net nepasibeldę, o radę užrakintas duris priekaištaudavo. „Tai kam tokia draugystę?“ – piktinosi žmonės. Todėl pavojaus prarasti privatumą žmonės į draugystes su kaimynais ir nėra linkę. Nepažįsti, tik pasisveikini, ir ramu.
Susvetimėjimas nėra vien Vilniaus ar kitų Lietuvos miestų bėda. Kiekvienas Europos miestas susiduria su didėjančiu socialiniu abejingumu. Dabar bendrauti pasauliniu mastu yra paprasčiau negu pasikalbėti su greta ar kitapus gatvės gyvenančiais kaimynais. Galima paminėti ir kitų blogų reiškinių, kurie vyksta mieste. Tai ir tradicijų nykimas, ir narkotikų vartojimas, ir didėjantis nusikalstamumas.
Taigi galima padaryti išvadą, kad miesto ir kaimo gyvenimo stiliai turi savų pliusų ir savų minusų, tačiau iš esmės yra skirtingi, todėl neteisūs tie, kurie sako, kad miesto ir kaimo gyvenimas niekuo nesiskiria.
