Įveikėme Algio abejones, priminę jam jo nepaprastą norą pabendrauti su dabar Klaipėdoje gyvenančiu jaunystės draugu Antanu Miliniu - paskutinį kartą juodu šnekėjosi 1966 metais!
Abu jie, 1963 metais išėję tarnauti į tarybinę armiją ir per kelis mėnesius tapę raketininkais, netrukus atsirado Kuboje, tais laikais vadintoje Laisvės sala. "Vykome kaip žemės ūkio specialistai. Mano dokumentuose buvo parašyta - zootechnikas!" - prisimena Milinis.
Į susitikimą atėjo dar vienas Antanas - telšiškis Stančikas, kuris Kuboje vežiodavo visokius pulkininkus, o laisvu laiku prekiaudavo, linksmindavosi.
Deja, nepavyko rasti iš Raseinių rajono kilusio Jono Vaitkaus, kurio pasiilgęs ir Milinis, ir Mockus. Taip atsitinka su tuo Vaitkum: juk ir plaukiant į Kubą laivu "Marija Uljanova" jis sugebėdavo taip pasislėpti tarp "specialistų", kad kiti lietuviai jo valandas ieškodavo.
Pats atsirasdavo, kažkoks surūgęs, nusiminęs, ir niekada nesakydavo, kur ką veikdavo.
Kelionėje rašytame dienoraštyje Milinis ne kartą buvo įrašęs: "Ir vėl Jonas dingo!".
Betgi ir 3 smagių "kubiečių" buvo per akis. Baigiantis susitikimui, jau visi kartu dainavome: "Kuba, liubov moja, Ostrov zari bagrovoj, Pesnia letit nad planetoj zvenia, Kuba, liubov moja..."
"Pavojus!" - Kennedy žūties dieną
Mūsiškis žemaičių desantas radosi Kuboje, jau įveikus Karibų krizę, kai 1962-ųjų spalį tarybinės raketos Kuboje jau buvo nukreiptos į Floridą, Filadelfiją, Sent Luisą, Hiūstoną ir kitus JAV miestus. "Prie Maskvos, kur buvo įrengta viena iš kelių TSRS sostinės priešlėktuvinės gynybos linijų, išmokome šaudyti raketomis, na ir išvykome apmokyti kubiečių", - sako Mockus.
Jie pasirašė sutikimą tarnauti užsienyje, o kad pateks būtent į Kubą - nė nenutuokė. Tie, kam siūlė, visi sutiko pasirašyti, nes nežinia, kas lauktų čia likusiųjų. Atrinko vidurinį išsilavinimą turėjusius kareivius, išmanančius radijo techniką, elektroniką, radijo lokaciją.
Kartą laive Mockus baltas it drobė priėjo prie Milinio: "Žinok, kapitonas turi nurodymą tarptautinei kontrolei pareikalavus sustoti padaryti "samouničtoženije" (susinaikinti - red.). Oi kas čia bus..."
Juodu dažnai stovėdavo denyje. Ginčydavosi, kur tas jų laivas plaukia. Jau pranykus Anglijos žiburiams, spėliojo: jei pasuks į kairę, vadinasi, plaukia į Libiją, Egiptą arba Siriją, o jei tiesiai, tai tikslas - Čilė, Bolivija arba Kuba... Juk žinojo, kur dislokuotas tarybinis kontingentas.
Stebėdavo NATO lėktuvus, kurie pikiruodavo aplink laivą, rodės, perpjaus jį perpus, net lakūnų veidus įžiūrėdavo. Laimė, priešas tik gąsdino, sviediniai sprogdavo už 200 metrų nuo laivo.
"Mariją Uljanovą" lydėjo ir nedraugiški povandeniniai laivai. Įtampos neatlaikę kareiviai šokdavo už borto, o garlaivis nestabtelėdamas lėkė tolyn. "Zootechnikų" tropinės karinės uniformos buvo sudėtos į maišelius ir paslėptos triumuose. Jomis kareiviai pasipuoštų, tik įsiplieskus atviram kariniam konfliktui. Kadangi karas nekilo, kareiviai po Kubą vaikščiojo civiliais drabužiais. Tokie ir poste stovėdavo. Automatai ir granatos nelabai derėjo prie languotų marškinėlių!
"Pavojus! Aliarmas! Buvo paskelbta aukščiausia parengties forma. Mes tik į apkasus šmurkšt šmurkšt, nuo raketų nuėmėm užvalkalus. Kas įvyko? Ar jau tikras karas prasidėjo? Nieko mums neaiškino", - gerai prisimena Milinis sunkiausią dieną - 1963 metų lapkričio 22-ąją, kai Amerikoje buvo nušautas prezidentas Kennedy. Apie tai, kas įvyko, kareiviai sužinojo tik už poros dienų, o per tą laiką nemiegojo, budėjo. Matyt, vadai išsigando, kad politine suirute gali pasinaudoti kubiečiai emigrantai ir vėl bandyti atakuoti Laisvės salą.
"Kubiečiai džiaugėsi, kad nušovė Kennedy. Gatvėje iš to džiaugsmo praeivius vaišino. Ir man įpylė "Baccardi" stiklelį", - prisimena Mockus. "Gal "Habana Club" įpylė?" - klausia Stančikas. "Ne, "Baccardi", prisimenu", - nenusileidžia Mockus.
Anot žemaičių, dieną saloje būdavo linksma - skambėdavo muzika, šviesdavo saulė, o naktimis, jos ten būdavo labai tamsios, imdavo baimė. Nejauku budėti poste. "Griša... gde ty..." - atėjęs pakeisti draugo ir neradęs jo, šūkčiojo Milinis. Nebėra Grišos. Naktimis šeimininkaudavo diversantai.
Lietuviai iš baimės šaudydavo išgirdę įtartiną šlamesį, tad patiesė nemažai besiganančių karvių, kurios naktį braudavosi per krūmus. "Kontros" naudodavosi gyvuliais, - pasakoja Milinis. - Prisiriša prie karvių pilvų, o kai banda priartėja, šlept ant žemės ir šaudo. Buvo bandymų užnuodyti ne tik vandenį, bet ir vaismedžius aplink kareivines, kad suvalgę mandarinų mirtume.
Toks geras vyrukas atvažiuodavo pas mus paimti maisto atliekų gyvuliams. Kartą atsidaro jo kubilų dangčiai, ir "kontros" kad pradės pliekti į mus iš automatų!"
Aplink kareivines, postus būdavo ištempiamos vielos, vos pajudinus jas, iššaudavo signalinės raketos.
Prostitutės tapo siuvėjomis
Kareivėliams malonu prisiminti viešnagę Kuboje, nes pavojų būdavo nedaug, jei tik nepamiršdavo apie atsargumą, o gražios Fidelio Castro idėjos, optimistinės kubiečių viltys ir užsidegimas iki šiol šildo širdį.
"Švietimas ten buvo viskas, - teigia Mockus. - Važiuoji plentu ir matai ryškius plakatus - "Escuela", "Escuela"... Vadinasi, artėji prie mokyklos, kurią pamatai gal tik už 10 kilometrų. Ne kokia firma reklamuojama, o mokykla! Mokinukai tvarkingi, gražiai aprengti uniformomis.
Ar tai blogai? Ar geriau dabar Lietuvoje, kur nuskurę vaikai apskritai nustoja lankyti mokyklą ir valkiojasi gatvėmis? O gal negerai, kad Castro prostitutes, kurių, pasibaigus amerikiečių karaliavimui saloje, buvo net 700 tūkstančių, pasodino prie siuvimo mašinų?"
Stančikas apie prostitutes turi kitokios informacijos. Ne visos sėdo prie siuvamųjų amatų mokyklose krokodilų gausybe garsėjusioje Pinoso saloje! Jis nuolat lankydavosi viešnamiuose, merginų ten netrūkdavo, o pasimatymas kainavo vos 5 pesus (peso vertė tada buvo maždaug kaip dolerio). Tiesa, tokia tebuvo ir Stančiko alga (Milinis gaudavo 27 pesus, Mockus - 12 pesų), bet jis visaip prasimanydavo pinigų, kišenės nuolat būdavo pilnos pesų. "Moterys siūlydavo vyrukams pirkti jų dukreles, toks buvo badas", - negailestingai demaskuoja Kubos tikrovę Stančikas.
"Kai į uostą atplaukdavo tarybiniai laivai, ten eidavau pakeisti jūreiviams rodomų filmų, kartu nuveikdavau dar kai ką, - pasakoja jis. - Pirkdavau iš jūreivių daug "šipro" (odekolono buteliukas laive kainavo rublį), perpus skiesdavau pigiu spiritu, įsigytu vaistinėje, ir tokį naują produktą pardavinėdavau kubiečiams. Buteliukas - 17-18 pesų!
Kuboje labai stigo visokių buities prekių, taip pat ir kosmetikos priemonių. Iš vaisių patys skaniausi buvo kokoso riešutai. Nors ir buvo gerai, bet labai norėjosi namo. Iškabina sąrašus, kas važiuos, ir vėl atšaukia, vėl lauki. Tarybiniuose laivuose labai trūko vietų, nes daug Kubos jaunimo važiavo į TSRS mokytis".
Milinį siutina Stančiko lengvabūdiškumas: "Ot latras. Mes, raketininkai, sąžiningai gynėm revoliuciją, į mergas nesidairėm, buvom tikri Castro cubano muchacho (kubiečiai vyrukai - red.). Laisvo laiko turėdavom nedaug. Sekmadieniais lipdavom į kalnus pasivaikščioti, pašaudyti".
Mockus pyksta: "Matau, man buvo sunkiausia, visai neturėjau laisvo laiko. Vis lindėdavau raketų valdymo punkte, įrengtame mašinos priekaboje. Aplink vien elektronika, ekraniukai, juose pagauni praskrendantį lėktuvą. Ten tvyrodavo tokie elektros krūviai, kad iš lauko atnešta lemputė įsižiebdavo rankoje. Turbūt dėl to vienintelis iš mūsiškių anksti nuplikau".
Raketininkai ir kriauklės
Ieškoti kriauklių jie plaukdavo porą kilometrų į Karibų jūrą. Sujungia dvi dujokaukes. Vienas kareivis lieka valtyje ir stebi oro tiekimą, kitas užsimovęs dujokaukę vaikšto dugnu, ieško.
"Tu pats ją išvalei? Ar kas pagelbėjo?" - klausia Milinis, vartydamas didžiulę kriauklę, drauge su "Paskutinės vakarienės" reprodukcija puošiančią Mockaus svetainę.
"Pats pats. Kiek jų sutrupinau valydamas! - atsako Mockus. - Ir rūgštį pildavau, visaip bandydavau". Stančikas žino geriausią priemonę: "Reikėjo spirito įpilti!". Mockus spiritu žudyti moliusko nebandė, apie tokį būdą jis nė negirdėjęs. Milinis irgi supeikia Stančiko idėją.
Visi tarybiniai kareiviai mėgdavo ieškoti kriauklių. Daug jų rasdavo, bet vėliau vargdavo jas valydami. Mockus smeigdavo kabliuką į moliusko kūną ir pakabindavo... Tas vartydamasis po truputį ir išlenda, atiduodamas gražų namelį, kurį telikdavo išplauti. O jei vyrukai imdavo skubinti darbo procesą, krapštyti ir purtyti, tai ir pradurdavo sienelę, suskaldydavo gražų daiktelį. Bet jei moliusko kūnas nuo įtempimo plyšdavo, likučiai viduje imdavo dvokti. Dar neblogas būdas - įmesti kriauklę į skruzdėlyną ar šlapimu apipilti.
Stančikas tęsia savo mintį: "Kai pili spiritą, reikia į kriauklę degantį degtuką įmesti - bum ir viskas". Vyrai juokiasi, netiki, kad po sprogimo kriauklė galėtų likti sveika.
Grįždamas namo Stančikas visą lagaminą prikrovė butelių su spiritu (27 litrai "alkol natural", taip jie vadino tą medicininį skystį), todėl jo labai gražią suvenyrinę kriauklę į Telšius pargabeno kitu laivu plaukęs Mockus.
Dabar Stančikas ją, Mockaus didžiulėmis pastangomis išsaugotą, kaip peleninę naudoja. Vienas kolega kelionėje vaišino ir vaišino Mockų "Gamza", kad tik parduotų gražiąją Stančiko kriauklę. Mockus leidosi vaišinamas, bet draugo kriauklę išsaugojo.
O spiritas Lietuvos nepasiekė. Visas buvo kelionėje išgertas, juk net 15 parų plaukė. Be to, Stančikui tekdavo dalytis su tais, kurie parūpindavo užkandos.
Fidelis - Kristus
Jie iki šiol turi namie knygų apie Castro, jo nuotraukų. Laiko jį dideliu, nepaprastu žmogumi.
Milinis ir Mockus neseniai labai susinervino per televiziją žiūrėdami amerikiečių filmą apie Castro. "Jau rusai moka pūsti burbulus, bet amerikiečiai - dar geresni burbulų meistrai", - sako Mockus.
"Parodė Castro kaip gangsterį, apgaviką, suvedžiotoją, - piktinasi Milinis. - Dalyvavau vienoje konferencijoje Havanoje. Ten išrinko delegatus susitikti su juo. Išrikiavo mus. Castro visiems paspaudė rankas tardamas "muchas gracias, soldado" (labai ačiū, kareivi - red.). Buvau laimingas pabuvęs šalia to žmogaus, išdrįsusio pasipriešinti Amerikai, mesti iššūkį tokiai jėgai.
Nepažįstantiems Kubos gal sunku suprasti mūsų jausmus. Žmona mane pjauna - "tau tik Fidelis, Fidelis, o nieko apie jį nežinai, tiek metų praėjo, bet tavo intelektas nė kiek neauga!". Kubiečiai buvo beraščių tauta. Lūšnelės. Jokios medicinos. Kas gimė, tas mirė. Atėjo Castro pastatė ligoninių, mokyklų.
Mane ten sužeidė. Ligoninės palatoje gulėjome dviese. Nereikėjo nė ramentų, nė atropino - dvi gražutės mulatės už rankučių nuvesdavo į salę nemokamai pažiūrėti filmo. Parvežė mus į Leningradą! Palatoje - 60 kareivių, klyksmas, riksmas, pirdesys, dvokas, niekas į tave nekreipia dėmesio...
Fidelis Kuboje buvo Kristus! O kunigus jis puolė, nes tie trukdė daryti tai, ką reikėjo. Amerikiečių povandeniniai laivai, bombonešiai nepraleisdavo jokio transporto į salą. Amerikiečiai pavertė salą kalėjimu, o ar gali būti kalėjime komfortas? Jei ne Amerikos blokada, kubiečiai gyventų labai gerai".
"Bet jie gyvena blogai - ir bėga į Ameriką..." - bandžiau priešintis revoliucinei propagandai. "O iš Lietuvos ar nebėga?" - atsikirto Milinis.
"Iš Lietuvos bėgantiesiems niekas į nugaras nešaudo", - tęsiu diskusiją. "Castro yra patriotas, jis nori, kad šalies nepaliktų jauni protingi žmonės, o Lietuvoje protas niekam nebereikalingas, važiuokit visi kur norit", - atsakė Milinis. Stančikas pridūrė: "Fidelis - geras žmogus!"