Pabandykim suvokti, kas įvyko. Visi jau žino, kaip Seimas priėmė nutarimą, kuriuo, atsižvelgdamas į Prezidento teikimą paskirti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkę Sigitą Rudėnaitę Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininke, atleido ją iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės pareigų. Tiesiog va taip sau, be jokio pagrindo.
Na, tiek to, kam nepasitaiko. Seimas atliko antikonstitucinį aktą. Būna. Ką tokiu atveju daro valstybės mechanizmai?
Stabdo neteisėtumą. Jeigu tas neteisėtumas yra konstitucinio lygmens, jį stabdo Konstitucinis Teismas, kuris vienintelis turi galias pasakyti, kad Seimo aktas prieštarauja Konstitucijai ir negali būti taikomas.
Seimas, supratęs, kas įvyko, kreipėsi į Konstitucinį Teismą, kad šis atliktų savo darbą ir neteisėtumas pasibaigtų. Ką padarė Konstitucinis Teismas? Nepaisant to, kad skundžiamo akto galiojimas pagal įstatymą sustabdomas tol, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės bylą dėl jo konstitucingumo, Konstitucinis Teismas pasakė, kad tasai sustabdymas jau nieko nebereiškia, nes traukinys nuvažiavo, žmogus atleistas iš pareigų ir sugrąžinti jo į pareigas čia ir dabar jau niekaip nebegalima.
Ką tuomet reiškia akto, kuriuo žmogus atleistas, galiojimo sustabdymas, Konstitucinis Teismas išmintingai nutylėjo.
Niekam, išskyrus Konstitucinį Teismą, nekyla abejonių dėl atleidimo neteisėtumo, net ir pačiam atleidimo autoriui – Seimui. Liūdniausia, kad iš tikrųjų tai ir Konstituciniam Teismui jų nekyla. Tačiau jis sako: na ir kas, tegu šis neteisėtumas dar kurį laiką pabūna, nes dabar jis jau turi pagrindą egzistuoti ir tęstis.
Kokį, sakysite? Įtempkite smegenis: taigi Seimo neteisėto akto pasekmių įteisinimo teisinis pagrindas, pasirodo, yra pats Seimo neteisėtas aktas. Nes jis jau priimtas ir sukėlė teisines pasekmes.
Tokia Konstitucinio Teismo, kuris yra Konstitucijos garantas, logika ir teisinė sąmonė. Jam atrodo, kad tai, jog neteisėtas aktas ir toliau galioja, yra nesvarbu, nes svarbiausia dabar – išlaikyti procedūras, sulaukti Konstituciniame Teisme nagrinėjamos bylos pabaigos (galbūt metų kitų, kas ten žino), o tada jau pažiūrėsim.
Visa tai reiškia paprastą dalyką – vienos iš aukščiausių teisminių institucijų vadovybė gali būti pakeista vienu galingos rankos pirštu, kaip kompiuterio klaviatūroje paspaudus „Delete“. Pamanykit, vieno žmogaus problema, argi tai ką nors keičia, pasakys karantino išvargintas pilietis. Kiek pas mus žmonių kenčia nuo ligų, nepritekliaus, nuo neteisybės. O čia ką, kažkuo svarbiau?
Nesakau, kad svarbiau už kitą žmogų. Tikrai ne. Tačiau vis dėlto itin svarbu, ir štai dėl ko. Kitas žmogus, kai jo automobilį užkabina negrabus kaimynas, išduoda buvęs draugas ar nuskriaudžia valdžia, turi ginklą – jis gali kreiptis į teismą ir jame ginti savo teises.
Tai jo skydas. Be jo – sunkiai. Na, nebent į snukį duoti. Bet yra rizika gauti atgal. O kaip duoti į snukį valdžiai?..
Todėl geriau civilizuotai, į teismą. O pamėginkite įsivaizduoti, kad teismo nėra. Nėra ir tiek, išnyko kaip dūmas.
Kur eisime ir kas mus apgins? Kiek žmonių nors kada nors pagalvoja apie tai, koks svarbus (jiems asmeniškai!!!) yra teismų nepriklausomumas. Turbūt nė vienas.
O be reikalo. Nes jeigu teismas nėra nepriklausomas, jeigu jis valdomas mygtuku „Delete“, tai reiškia, kad jo tiesiog nėra.
Arba dar blogiau – teismas gali tapti interesų įgyvendinimo įrankiu. Kuris iš mūsų garantuotas, kad eidami pro šalį netyčia neįkelsime kojos į tą interesų lauką, kuriame buldozeriai važinėja? A?
Žinoma, aš čia gerokai supaprastinu, bet esmė yra būtent tokia. Paprastai tariant, teismų nepriklausomumą ir kitų valdžių nesikišimą į teismų darbą saugo Konstitucija. O Konstitucijos viršenybę saugo Konstitucinis Teismas.
Tačiau pasirodo, kad nesaugo – saugo kažką kita. Ką? Jeigu teismas nėra nepriklausomas, jeigu kažkas (Kažkas!) gali taip sau iš lempos nuspręsti, kad šis teisėjas gal ir gali dirbti, bet tas tai jau ne, nes nelabai patogus, neklauso, o šitą atleisim tiesiog, ai, per klaidą, arba profilaktiškai, kad kiti žinotų, koks skirtumas, visi jie ten tokie (!)... Patys spręskit, kas tada. Na, pamėginkit įsivaizduoti. Ar nepasidarė baisu? Man pasidarė. Iki šiol nemėginau atlikti šio vaizduotės pratimo, bet Didžioji diena privertė pabandyti. Ir man baisu, todėl ir rašau šį viešą laišką.
Rašau dar ir todėl, kad nei teismai, nei teisėjai patys neapsigins. Dar blogiau – jie net nesigins. Nes niekas jų nesupras, o jei ir supras, tai nepalaikys – nepopuliaru, nemadinga. Madinga yra teismus plakti, varžytis, kieno botagas čaižesnis. Bet mes nesuprantame, kad tuo botagu švilpiam sau per kojas.
Nesakau, kad teismuose nėra bėdų, – visko atsitinka, pasitaiko ir klaidų, ir kiekviena klaida yra skaudi, žinoma.
Tik turime pradėti suprasti, kad teismų nepriklausomumas yra reikalingas mums, o ne teismams, nes tai mums reikia, kad teismas turėtų drąsos ir stiprybės priimti teisingą sprendimą, nepaisant to, kad tai nepatinka teisės pažeidėjui, nors ir kokiam galingam ir įtakingam, nors ir kokiam stipriam ir populiariam – nepopuliarų sprendimą.
Būtent šiai stiprybei palaikyti ir reikia nepriklausomumo.
Teismams reikia žinojimo, kad už jų nugaros tik įstatymas, kad teisėjai turi ir gali vykdyti teisingumą ir niekas, ogi niekas, negali tam sutrukdyti ir į tai įsikišti. Idealizuoju? Galbūt. Bet tik su šiuo tikėjimu teisingumu jau beveik dvidešimt metų dirbu teismų sistemoje ir dar jo nepraradau, dar tikiu ir noriu tikėti.
Matau, kaip nuoširdžiai ir neformaliai dirba žmonės (tiek teisėjai, tiek kiti teismų tarnautojai) siekdami geriausio rezultato ir nekreipdami dėmesio į tai, kad įprastai vietoje dėkingumo gauna gerą dozę paniekos, nepasitikėjimo, nepagrįstų kaltinimų, įtarinėjimų. Suvirškina ir toliau dirba. Nes tiki tuo, ką daro.
Tik nežinau, ar šiandien vis dar tebetiki. Prisipažinsiu, vakar mano tikėjimas susvyravo. Nes jeigu Konstitucinis Teismas, kuris yra mūsų visų teisių apsaugos garantas, kuris saugo mus nuo to, kad valdžios aktai nepažeistų Konstitucijos ir visų joje įtvirtintų mūsų teisių – prigimtinių, pilietinių, politinių, ekonominių, kokių tik norite, t. y. teisių, kurios mus daro laisvais žmonėmis laisvoje valstybėje, – jeigu Konstitucinis Teismas gali pasakyti, kad taip, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo vieno iš vadovų atleidimas yra neteisėtas, bet lai šis neteisėtumas dar pasitęsia kurį laiką, o jau kiek, tai mes patys nuspręsim, – tai apie kokį teismų nepriklausomumą ir teisingumą mes kalbame, apie kokias savo teises ir kokią laisvą valstybę?
Na gerai, Konstitucinis Teismas nepasakė, kad atleidimas yra neteisėtas. Bet jeigu taip imtume ir paklaustume prie kavos kiekvieno iš garbingų to teismo teisėjų, įskaitant ir pirmininką, ką jie mano apie šį atleidimą?
Kaip manote, koks būtų jų atsakymas? Net ir pats įžymiojo nutarimo kūrėjas Seimas visos eilės jo narių asmenyje noriai pripažįsta, kad atleidimas buvo neteisėtas, dėl to ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą. Ir... ups! Ogi tai, pasirodo, nieko nereiškia, nes šioje situacijoje jei kas ką ir reiškia, tai ginkDie ne neteisėtumo faktas, kuris niekam, nė vienam nekelia abejonių, betgi to neteisėtumo nustatymo tvarka.
Na ir kas, kad visiems aišku, jog atleidimas neteisėtas. Ėhė, to nepakanka, nes tai dar reikia nustatyti. Mes juk teisinė valstybė, ar ne? Jeigu taip, tai neteisėtumą reikia nustatyti.
Sutinku. Jums atrodo, kad tam, kas visiems akivaizdu, nustatyti užtenka kelių dienų? O tuo tarpu galima sustabdyti šio neteisėtumo kaip viruso plitimą ir grąžinti žmogų į pareigas?
Šiukštu taip menkinti Konstitucinio Teismo darbą, šiukštu! Viskas turi eiti iš eilės. Tvarka turi būti. Ir tvarka bus. Nieko neprimena?
Sakysite, o man ko čia dabar sriūbauti? Atleido ir atleido (ne mane gi!), didelio čia daikto.
Ogi dėl to, kad visi kiti tyli.
Tyli Seimas. Na, pasikreipė į Konstitucinį Teismą, bet paskui saldžiai prisnūdo, nes yra, mat, svarbesnių reikalų, o be to, Seimas pats neva niekaip negali šio nutarimo panaikinti, tai padarė, ką gali, kreipėsi į kompetentingą subjektą, ko dar (įdomiausia šioje istorijoje yra tai, kad Konstitucinis Teismas savo doktrinoje nepailsdamas kartoja, kad jis pats Konstitucijai prieštaraujančio teisės akto panaikinti negali, nes tai neva gali padaryti tik akto autorius, tai įdomu bus pažiūrėti, ką Seimas darys, kai Konstitucinis Teismas pagaliau atlikęs visus savo ritualus pripažins Seimo nutarimą prieštaraujančiu Konstitucijai?).
Tyli Jo ekscelencija Prezidentas. Pateikė dekretą dėl teisėjos paaukštinimo, gavo pažeminimą, truputį papurkštavo ir tyli. Įdomu, kodėl? Gal reikia paieškoti, kas paklaustų.
Tyli Teisėjų taryba. Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad iš karto sureagavo, mandagiai ir kultūringai (ne taip, kaip aš) paaiškino, ką apie tai galvoja, ir nutilo. Gal ko laukia? Bet šiandien jau sulaukė, galėtų sureaguoti, ale ne, tyli.
Tyli teisėjų bendruomenė su teisėjų asociacija priešaky, tyli teisininkų bendruomenė, tyli teisės profesoriai, docentai ir habilituoti daktarai universitetuose, tyli...
Kaip rašė mūsų mylimas dainius, užmigo žemė, tik dangaus negęsta akys sidabrinės...
Kaip jums atrodo, kodėl jie visi tyli? Tuo metu, kai reikia eiti į gatves, į žiniasklaidos priemones ir visur, kur tik galima, garsiai kalbėti, kad to, kas vyksta dabar, mūsų valstybėje dar nebuvo, kad jos santvarkai, jos teisinei ir teismų sistemai kyla didžiulė grėsmė, kuri kartu yra grėsmė ir kiekvieno Lietuvoje gyvenančio žmogaus teisėms ir laisvėms, kad viena iš valstybės valdžių uzurpuoja teisminę valdžią, taip kėsindamasi į valstybės pamatus, demokratinę santvarką, o Konstitucinis Teismas rūko kamputyje.
Sakysite, perdedu? Nė kiek.
Mygtukas „Delete“ su Konstitucinio Teismo palaiminimu nukirto galvą teismams. Kaip turi dirbti teisėjas, žinodamas, kad bet kada gali būti paspaustas mygtukas „Delete“? Ar jis nepriklausomas? Sakysite, na ir kur bėda, juk kažkuris kitas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas laikinai eis pareigas, iš kurių atleista Sigita Rudėnaitė, įskaitant ir Teismo pirmininko pareigas.
Taip tai taip, bet ar jums nekils klausimas, iš kur atsiras to teisėjo įgaliojimai eiti šias pareigas? Labai liūdna, bet iš mygtuko „Delete“. Jums tokie įgaliojimai atrodo teisėti? Ne? O Konstituciniam Teismui atrodo būtent taip.
Kaip portale Teisė.Pro rašė konstitucinės teisės profesorius, buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas Egidijus Šileikis, pagal tokį modeliuką juk galima ir į Rusijos Federaciją įstoti, o ką? Truputį pamaišai Seimo narių balsus kaip kortas, priimi nutarimą, o kol Konstitucinis Teismas pagal visas procedūras pasakys, kad tai prieštarauja Konstitucijai, mūsų gatvėmis jau važinės rusų tankai. „Delete“ – ir valstybės nepriklausomybės nėra. Gal palavinkim fantaziją, ką dar, be jau įvykusio tikro teismų nepriklausomumo ir hipotetinio valstybės nepriklausomybės atėmimo, būtų galima tokiu būdu atimti? Taigi ką tik nori, sąrašas nebaigtinis, – fizinę laisvę, sąžinės, saviraiškos, tikėjimo, rinkimų laisvę, nuosavybę, – oi, net kvapą užėmė... Ir visa tai Konstituciniam Teismui išmintingai linkčiojant galva.
Kodėl visi tyli?..
Jums atrodo, kad tai jūsų niekaip neliečia? Leiskite turėti kitokią nuomonę. Man irgi taip atrodė, bet šiandien jau nebeatrodo. Ir nebeatrodo taip labai, kad nebijau garsiai ir nepagražintai pasakyti savo nuomonę, nors ir esu valstybės, maža to, – teismo tarnautoja (ačiū Dievui, ne teisėja, nes galbūt irgi tylėčiau). Tiesiog manau, kad visų pirma esu žmogus ir turiu teisę laisvai kalbėti. Pabrėžiu, kad tai yra mano asmeninė nuomonė, kurią noriu išsakyti garsiai, nes nebegaliu tylėti. Netylėkim. Dangus ne tylintiems.