Šio požiūrio šalininkai A. Merkel ir E. Macronas bando įtikinti, kad fiskalinė integracija yra bene vienintelė išeitis esamoje situacijoje, jį sustiprindami radikalia pozicija – arba ES giliau integruosis, arba subyrės.
Esant tokiai nuotaikai, siūlomi įvairūs centralizuotos Europos Sąjungos projektai, kurių esmė – sprendžiamojo balso galios suteikimas Vokietijai ir Prancūzijai. Manau, kad Lietuva neturėtų palaikyti iniciatyvų, kurios gali silpninti mūsų politinę poziciją – tai, kad krizės meto siūlymas (kas garantuos, kad tas „revoliucinis“ Atsigavimo fondas netaps įteisinta ilgalaike praktika Bendrijoje – „skolos sąjunga“) leidžia pasidalinti finansine našta, nereiškia, kad krizei praėjus neiškils tiesiogiai mūsų nacionalinius interesus liečiančių klausimų.
Neabejotina, kad tada norėtume pasinaudoti savo, kaip lygiateisės valstybės-narės, veto teise sprendimų priėmimų procese, todėl būtina iš esmės apsvarstyti pačius siūlymus ir naudojamus argumentus.
Pirmiausia, apie gręsiantį ES „subyrėjimą“. Teigiama, kad negavusios dotacijų neapskaitomo jų panaudojimo sąlygomis, pietinės šalys – Graikija, Italija ir Ispanija – pasitrauks iš Bendrijos. Tokias užuominas dažnai laido ir minimų valstybių lyderiai.
Norėtųsi paklausti: kur išeis Graikija su valstybės skola, siekiančia 176,6 proc. nuo BVP, atitinkamai, Italija – su 134,8 proc. nuo BVP ar Ispanija su 95 proc. nuo BVP? Ko kito pagalbos šauktųsi šios valstybės esamos pandemijos ir gilėjančios pasaulinės ekonominės recesijos kontekste? Kinijos, Rusijos? O ir pietų valstybių turimas ekonominis-politinis ir karinis potencialas neleidžia daryti analogijų su Jungtinės Karalystės sprendimu pasitraukti iš Bendrijos.
Nėra abejonės, ši krizė parodė, kad Europos Sąjunga puoselėja solidarumo idėją, tą savo kalboje išryškino ir daugeliu pavyzdžių iliustravo Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen savo kalboje apie ES veiksmus, kovojant su COVID-19 dar balandžio viduryje. Todėl taip, turime solidarizuotis su pietinėmis šalimis, kad jos nebankrutuotų, ES valstybių ekonomikos apskritai pernelyg tampriai susietos, kad būtų galima tą ignoruoti, vis tik reali pagalba turi būti sąlygojama ne dotacijomis, o būtinomis struktūrinėmis reformomis valstybių viduje.
Tuo tarpu aptariamieji Vokietijos ir Prancūzijos siūlymai Atsigavimo fondo negrąžinamoms dotacijoms labiausiai nuo pandemijos nukentėjusioms ir niekada finansine drausme nepasižymėjusioms valstybėms, deja, panašėja į bandymą papirkti tų valstybių politinį elitą. Turiu omenyje, situacija primena mainus: šis finansinis projektas leistų užsitikrinti jų priėmėjų palaikymą ES sprendimų priėmimo centralizacijos klausimais.
Kodėl ši centralizacija tokia reikšminga Prancūzijai ir Vokietijai? Mano subjektyviu, gal šiek tiek „sutirštintu“ požiūriu, didžiosios valstybės pavargo nuo ES demokratinių procedūrų, garantuojančių valstybių narių lygiateisiškumą, štai E. Macronui tik rankų laužymo būdu, t. y. naudojant kvalifikuotos daugumos balsavimo metodą, pavyko prastumti visiškai nesolidarų, tačiau nuo konkurencijos prancūzų vežėjus apsaugantį „mobilumo paketą“, apie kurio neigiamas pasekmes Rytų ir Centrinės Europos valstybėms bei Lietuvos ekonomikai jau esu rašęs.
Žinoma, matome, kad dabartiniai ES sprendimų priėmimų procesai, ypač ten kur reikalingas vienbalsiškumas, Bendrijoje yra dažnai vėluojantys ir nevienareikšmiai, o rezultatai kartais ir nuviliantys, tačiau tai – tinkama kaina, kurią mokame už demokratiją, Bendrijos sutartimis įtvirtintą valstybių narių lygiateisiškumą.
Šiandien matome, kad šį politinį mechanizmą viena ranka tariamės giną kaip vertybę, kita ranka – ieškome progų (kaip kad krizės metu) apeiti. Kol kas tik kaip pasyvūs dalyviai matome, kaip pasinaudojant pandemija centralizuotos vertikalės šalininkai išnaudoja padėties neapibrėžtumą, siekdami įgyvendinti savo seniai puoselėjamas politines idėjas.
Štai kodėl bandoma Europos stabilumo mechanizmą transformuoti į Europos valiutos fondą su ES finansų ir ekonomikos ministro pareigybe, atsisakyti vienbalsiškumo ES mokesčių srityje, įtvirtinti (galimai visam laikui) ES bendros skolos instrumentą (dotacijų „pietiečiams“ skolas dalintųsi visos valstybės ateities ES biudžeto sąskaita).
Tai turint galvoje, negaliu sutikti su buvusios prezidentės Dalios Grybauskaitės atvira ir besąlygine agitacija už Vokietijos ir Prancūzijos siūlymus, kuriant gilesnę ir greitesnę Europos Sąjungos fiskalinę integraciją. Nemanau, kad pritarę bendram konsoliduotos mokesčių bazės įvedimui ir atsisakę teisės formuoti savo mokesčių politiką, mes realiai įgysime daugiau įtakos būsimoje ES federacijoje ar geriau apsaugosime savo interesus.
Kalbos apie ES dezintegraciją, perspėjimai apie „išsivaikščiojimus“ tik patvirtina, kad mes dažnai per daug dramatizuojame dabartį. Tai patvirtina ir Europos Centrinio Banko vadovė Ch. Lagarde, trečiadienį pripažinusi, kad „kai kurios šalys bus paveiktos labiau nei kitos“, tačiau ji ryžtingai atsakė „ne“ paklausta, ar pandemija gali atnaujinti euro zonos iširimo pavojų.
Tačiau D. Grybauskaitės požiūriui gilinti ES fiskalinę integraciją savo straipsnyje karštai pritaria ir buvęs kolega V. Ušackas, tvirtindamas, kad toks buvusios prezidentės požiūris sugrąžina į Lietuvos vidaus politiką geostrateginę užsienio ir nacionalinio saugumo politikos diskusiją. Čia pat viešai paremiamas ir Miuncheno saugumo konferencijos „tėvas“ – ambasadorius V. Išingeris (de facto – Vokietijos valdančiųjų „neformalus balsas“) pasisakantis dėl būtinybės sudaryti naująją ES sutartį ir peržiūrėti ES nerangų sprendimo priėmimo mechanizmą. Teigiama, kad kvalifikuotos daugumos balsavimo principo įtvirtinimas įgalintų Bendriją kalbėti vienu balsu užsienio ir saugumo politikos klausimais.
Bandau suprasti, kokia čia gali būti geostrateginė diskusija, jei agituojame už Lietuvos valstybės galių mokesčių tvarkymo, saugumo ir užsienio politikos srityse atsisakymą? Ar šias kompetencijas netekusį tarptautinės politikos vienetą apskritai būtų galima laikyti valstybe? Todėl V. Ušacko straipsnio pavadinimas „Grybauskaitės dovana Nausėdai – kvietimas lyderystei“ atrodo dviprasmiškas ir primena Vergilijaus poemos „Eneida“ eilutes „Bijok danajų, net dovanas nešančių“...