Tačiau už tai, kaip elgėmės jau prasidėjus audrai, esame atsakingi visi: valdžia, verslas, žmonės. Nuo pirmos minutės, kai tik pamatėme štormą žadantį debesį.
Prieš plaukiant į jūrą, reikia pasiruošti planą, kaip ištversi audrą. Kai audra užklumpa, mažini bures, stipriai tvirtini bortą galinčius pramušti daiktus, pasirūpini įgulos saugumu, paskirstai užduotis ir bandai atsilaikyti. Dar galima bandyti nuo audros pabėgti. Tačiau šįkart buvo aišku kaip dieną – nuo COVID-19 nė vienas niekur nepabėgsime. Tiesiog nėra kur bėgti. Reikia prisitaikyti prie naujai užgriuvusių aplinkybių ir išgyventi.
Tokiomis aplinkybėmis kiekvienam tenka sava atsakomybė.
Valdžiai – nustatyti kursą, kitaip tariant priimti išmintingus sprendimus, kurie apsaugotų gyvybes, sveikatą ir, kiek įmanoma, ekonomiką. Laiku įvestas karantinas atrodė adekvačiai ir atsakingai, kaip ir operatyviai Vyriausybės paskelbtas ekonomikos skatinimo ir pagalbos verslui planas.
Tačiau ilgainiui žodžiai ėmė skirtis nuo veiksmų. Nes, deja, metai ne tik karantininiai, bet ir rinkiminiai. Tai, kas „piariškai“ gerai skamba, nebūtinai padeda valdyti krizę. Ekonomikos stimuliavimas buksuoja. Pažadais ir skolintais pinigais borte pramuštos skylės neužlipdysi. Nebent trumpam „nupirksi“ laiko, tačiau pačios problemos tai neišspręs.
Kita bėda – nepasitikėjimo kirminas tarp verslo ir valdžios, prasigraužęs taip giliai, kad dabar susidaro vaizdas, jog šykšti valdžia remia verslą, kuriuo nepasitiki, per finansų ir kredito įstaigas, kurių nemėgsta. Kaip tai gali veikti sklandžiai?
Be to, paskolos verslui nėra panacėja. Tai ekonomikos neužkurs ir ateities darbo rinkos negelbės. Keičiasi modernios ekonomikos struktūra, todėl valdžios atsakomybės sričiai priklauso ne tik trumpalaikis gelbėjimo planas, bet ilgalaikė, kryptinga ekonomikos perorientavimo politika.
Verslo ir darbdavių atsakomybė – mažinti burių plotą, kad verslas prisitaikytų prie naujų sąlygų, išliktų tvarus pasikeitusioje aplinkoje, ir pasirūpinti savo žmonių saugumu. Net jeigu teks imtis skausmingų, kartais net kraštutinių priemonių.
Pasaulį ištikus ne finansinei, o sveikatos, socialinei ir ekonominei krizei, anksčiau suveikę antikriziniai vaistai netinka. Tvarios pajamos ir verslo modelis tapo itin svarbiais kriterijais finansavimui gauti. Nuolat primindami, kad prieš skolinantis būtina įvertinti galimybes skolą grąžinti, kruopščiai pasverdami visas rizikas, bankai elgiasi kitaip nei prieš dešimtmetį. Pasirašę moratoriumą dėl paskolų atidėjimo, bankai suteikė laiko susiorientuoti, persitvarkyti ir prisitaikyti prie pasikeitusios aplinkos. Suprasdami, kad žaibiškai to padaryti neįmanoma, verslui buvo suteiktos pusmečio, žmonėms – visų metų kredito atostogas. Tačiau kaip tas laikas bus išnaudotas – jau kiekvieno asmeninė atsakomybė.
Koronavirusas gali tapti sietu, kuris negailestingai atsijos atsakingus nuo neatsakingų, fundamentalius ir gyvybiškai svarbius nuo nereikšmingų, adekvačiai vertinusius rizikas, nuo pervertinusių savo galimybes. Nepasirengusieji prisiimti atsakomybę už nepavykusį verslą bandys permesti savo problemas valstybei, o tai reiškia – visiems mokesčių mokėtojams, ir paversti tai nacionaline problema. Matome ir godumo – žmonių, kurie užuot naudoję savo rezervus, pirmiausia pretenduoja į valstybinius. Sunkioje situacijoje yra ypač svarbu neprarasti padorumo, nes ši krizė kažkada baigsis, tačiau atmintis, kaip elgėmės jos akivaizdoje – išliks ilgam.
Valstybė mokesčių mokėtojų pinigais bus pajėgi gelbėti tik ekonomikai gyvybiškai svarbius verslus. Fundamentalių problemų nesprendžiantys, iš investuotojų malonės gyvenantys, nesugebantys prisitaikyti prie pasikeitusios aplinkos, nesirūpinantys savo darbuotojų saugumu neišvengiamai „eis po vandeniu“, nes ekonomikos sukrėtimas privers atsisakyti nebūtino balasto. Tai yra labai nemaloni ir nepatogi tiesa, tačiau su tuo privalu susitaikyti. Ir kuo anksčiau, tuo geriau.
Tikrąją visuomenės brandą rodo gebėjimas prisiimti atsakomybę ne tik už save, bet ir už šalia esantį. Pastaraisiais mėnesiais matėme neįtikėtinų savanorystės ir savitarpio pagalbos reiškinių. Tačiau labai daug ir tokių, kuriems nuolat reikia priminti: „Aš dėviu kaukę, saugodamas tave, būk geras, užsidėk ją dėl manęs.“ Nuo to priklauso ir kito gyvybė, ir mūsų visų finansinė sveikata.
Ne valdžia, įvedusi karantiną, ir ne pats karantinas, o virusas yra šios sumaišties priežastis. Kol virusas bus gyvas, nežinia tęsis, pasmerkdama visus dreifuoti ir neleisdama grįžti į normalų gyvenimą. Jam įveikti ir turi būti sutelktos didžiausios pastangos: valdžios, mokslininkų, epidemiologų, verslo ir kiekvieno iš mūsų. Visa kita yra įveikiamos pasekmės.
