Apie naujus maršrutus ir rajonų strategijas kalbėjome su Utenos regiono turizmo specialistais bei rajonų vadovais.
Karo keliais
Zarasų rajone šiemet siūloma atrasti vandens užlietus kaimus, pakeliauti karo keliais.
Istorijos ir karybos mėgėjams sudaryti maršrutai veda I pasaulinio karo pėdsakais. Tiesa, vieniems atrasti nuo 1915 m. užsilikusius apsamanojusius bunkerius bei kitą karybos infrastruktūrą gana sudėtinga, todėl rekomenduojama keliauti su gidu.
Zarasų turizmo ir verslo informacijos centro vadybininkas Ramūnas Keršys pasakojo, kad Zarasai turi įdomų istorinį kultūrinį palikimą, tik tas palikimas nėra atskleistas arba primirštas.
„Turiu tokį hobį – surasti kažką naujo mūsų krašte, – sako istorijos tyrinėtojas. – Per Pirmąjį pasaulinį karą 2,5 metų Zarasų krašte stovėjo dvi divizijos, apie 30 tūkst. žmonių. Jie yra sukūrę unikalią karinę infrastruktūrą, kurią mes po truputį atskleidžiame ir rodome, kokie buvo to laikmečio gynybiniai įtvirtinimai“.
Vokiečių karių pozicijos Zarasų krašte driekėsi nuo Turmanto iki Stelmužės, fronto linijos statiniai išsibarstę miškuose ir laukuose. Keliaudami pėsčiomis, dviračiais ar automobiliais karo keliais vedančiais maršrutais žygeiviai gali aplankyti „Berlyną“ – buvusį vokiečių karių miestelį miške su rąstiniais bunkeriais. Drūkšių ežero pakrantės įtvirtinimo kompleksą, taip pat įtvirtinimus ties Tilže, kur buvo įsikūrusi vadavietė, dviejų baterijų artilerijos kompleksą Jukniškių gyvenvietėje. Gali būti, kad ateityje maršrutai kirs Latvijos sieną, kur taip pat išlikę Pirmojo pasaulinio karo pėdsakai.
„Žmonės po truputį atranda šią sritį, domisi. Žinoma, eilių nėra, bet nuo pernai, kai pradėjome siūlyti šias kryptis, organizavome 10–15 kelionių, kiek buvo keliaujančių savarankiškai neskaičiuojame. Mes turime temą, o maršrutą deriname su žmonėmis. Vasarą, kai viskas žaliuoja, tuos objektus atrasti gana sunku, gamta viską užgožia“, – sakė R. Keršys.
Paskandintos gyvenvietės
Dar vienas objektas krašto istorijos tyrinėtojams ir aktyvaus poilsio mėgėjams galėtų būti 26 ežerus užliejusios Antalieptės marios. Norint pamatyti gyvenviečių statinių likučius, teks pasinerti po vandeniu (nardymo įrangą galima išsinuomoti vietoje).
Marių dugne liko gatvės, kryžiai, kapinės, maldos namų likučiai. Antalieptės marių vandens lygis pradėjo kilti 1957 m. ir per dvejus metus apsėmė aplinkines gyvenvietes. Užlietų Jūžinto, Dusetų, Salako ežerų pavadinimai išliko kaip miestelių, kaimų pavadinimai. Turizmo specialistai mano, kad kitų užlietų ežerų baltiški hidronimai (Diegis, Kaušys, Uolys, Dubužis, Sniegiškis, Lydekis) galėtų atgimti Zarasų gatvių pavadinimuose.
Senų nuotraukų rekonstrukcijoje matyti, kaip kaimai Antalieptės marių teritorijoje atrodė anuo laikotarpiu. Vanduo pakeitė žemėlapį, tačiau visiškai nesunaikino gyvenviečių. Nardymui mariose pakankamai švarus vanduo, o gyvenviečių likučiai nedideliame – iki 3 metrų – gylyje. Kryžius po vandeniu prie vieno kaimo galima pamatyti net neišlipus iš valties.
Neblogai išsilaikęs Polivarko kaimas – sentikių kultūrinis ir religinis centras rėmėsi net į tris ežerus. Kai jis ėmė skęsti po vandeniu, imtasi gelbėti cerkvę – vienus pirmųjų sentikių maldos namų šiam krašte. Maldykla buvo nukelta ir perstatyta Zarasuose, o jos pamatai yra išlikę ir aiškiai matosi po vandeniu užlietame Polivarko kaime.
Krašto legendos – nuo sukilėlių iki karikatūristų
Kalbėdami apie turizmo strategiją, specialistai akcentuoja, kad apsiriboti viena kryptimi, tarkim, kultūriniu turizmu, būtų per didelė prabanga.
„Zarasai, kaip kurortinė vietovė, juda kompleksiškai. Mūsų kryptys – pažintinis turizmas, gurmanų kelias, yra kultūros paveldo, sporto turizmas ir tos sritys vystosi atskirai. Būtų pernelyg siaura rinka, jei orientuotumės į vieną kryptį“, – sako turizmo specialistas ir tvirtina, kad lankytojai pamato tik apie 20 proc. krašto kultūrinio palikimo.
Daugumai Zarasai asocijuojasi su Zaraso ežero sala, apžvalgos ratu, Stelmužės kompleksu. Tarp lankomiausių objektų ir 300 metų veikiantis Šlyninkos vandens malūnas, šventa laikoma vieta prie Imbrado ežero, kur neva pasirodė švč. Mergelė Marija. Keliaujantys po Zarasų kraštą neaplenkia ir Antazavės dvaro, Dusetų dailės galerijos, Antalieptės vienuolyno, savo gerbėjų turi iš tašytų akmenų pastatyta Salako bažnyčia.
„Stelmužė visiems asocijuojasi su Stelmužės ąžuolu, tačiau atskleista tik mažoji to komplekso dalis. O ten yra viena seniausių, o gal ir pati seniausia Lietuvoje medinės architektūros bažnyčia, pastatyta 1650 metais – nesudegusi, su unikaliais drožybos elementais. Yra išlikusi dvarvietės teritorija, Vergų bokštas, matosi senoji pilies fortifikacija. Ten reikalingi archeologiniai kasinėjimai, teritorija turi didžiulį netyrinėtą kultūrinį sluoksnį“, – apie vos už 1,5 km nuo Latvijos esantį kaimą kalba R. Keršys.
Pašnekovas juokauja – kai žmonės pravažiuoja visą Lietuvą, tik tada atranda miestą iš Z raidės – Zarasus… Tačiau šis kraštas esantis ne mažiau įdomus nei kiti.
„Žmonės Zarasų krašte gyveno pakankamai seniai, skaičiuojama, kad nuo 2000 metų prieš Kristų, ir galima daryti įvairių laikotarpių pjūvius. Pvz. seniausių laikų, apie Sėlių krašto palikimą, sėlių gentį. Yra apie 40 įspūdingų piliakalnių, kurie žinomi tik siauram žmonių ratui.
Kita istorinis laiko pjūvis – jau minėta neišsemta I pasaulinio karo tema. Apie dvarų kultūrą dar ne viską žinome, pas mus jų buvo daug, daug ir išlikusių. Turime Antazavės dvarą – L. Stuokos Gucevičiaus kūrinį, kuris dabar restauruojamas.
Iš esmės įdomus ir sportinis turizmas, tarpukaryje čia buvo populiarus kalnų slidžių sportas.
Žvejyba yra atskira tema. Pas mus yra per 300 ežerų, be galo nuostabių vietų, daug žuvų. Ir nors sakoma, kad moterys planuoja atostogas, tačiau šiuo klausimu mūsų informaciniame puslapyje daugiau domisi vyriška auditorija“.
Kalbėdamas apie turizmo potencialą, R. Keršys sako, kad neišplėtota ir lietuviškosios Žanos Dark tema – Zarasų krašte augo ir sukilimą pradėjo Emilija Pliaterytė.
Savo istoriją paliko didžiulė sentikių bendruomenė. Degučių metraštis, atrastas Zarasuose, aprašinėja visą sentikių istoriją. Tai rodo, kad Degučiai buvo vienas iš sentikystės centrų, turėjo savo soborą, bent kelias maldyklas ir didžiulę bendruomenę.
Atskirai būtų galima kalbėti apie žydų kultūrą. 1836 m., kai žydams buvo uždrausta kurtis Trakuose, bet leista apsigyventi Novoaleksandrovsko (dabar – Zarasų) apskrityje, mieste kelerius metus gyventojų skaičius šoktelėjo nuo 3 tūkst. iki 7 tūkst.
Ir dar. Zarasiškiai didžiuojasi ne tik istorija, bet ir gyvosiomis šio krašto legendomis. Viena iš jų – Zarasų krašto garbės pilietis Al Jeffee. JAV gyvenantis karikatūristas vaikystę praleido Zarasuose, o visame pasaulyje su jo kūryba išaugo kelios gerbėjų kartos. Į Gineso rekordų knygą Zarasų amerikietis pateko kaip produktyviausias karikatūristas pasaulyje.
Viskas prasidėjo nuo Baranausko
Muziejai seniai nebėra vienintelė pažintinė-kultūrinė keliaujančių kryptis. Gal niekada tokia ir nebuvo. Kalbant apie keliaujančiųjų tikslus, stacionarūs dalykai pralaimi – tokia tendencija pastebima jau ne pirmus metus.
„Muziejai nebegali konkuruoti su aktyvaus turizmo paslaugomis. Atrodo, elementari pramoga – jauni vyrukai Anykščių šilelyje padarė 1200 m ilgio Basų kojų taką. Atrodytų, kas ten tokio… Bet tik pradėję veiklą (2018 m.) per pusmetį sulaukė 22 tūkst. žmonių!
Žmonėms reikia veiksmo. Jau nekalbu apie Karklų labirintą, kuris tapo mini Disneilendu, nes ten yra daugybė pramogų. Buvo apverstas namas, dabar stato kreivą namą. Vėl bus naujų atrakcijų“, – apie keliaujančiųjų po Anykščių rajoną prioritetus kalbėjo Anykščių r. savivaldybės meras S. Obelevičius.
Rajono vadovas tvirtina, kad strateginė rajono kryptis nesikeičia, tačiau norint išlikti tarp turizmo lyderių, sustoti pavojinga – reikia veikti.
