Visą žmonijos istoriją ligos buvo didelis pavojus ir grėsmė, XIX a. reaguojant į choleros protrūkius Europoje buvo sušauktos aštuonios Tarptautinės sanitarijos konferencijos. Atsiradus ir vystantis greitesniems susisiekimo būdams (geležinkeliai, garo turbinos varomi laivai) plėtėsi komerciniai ryšiai, kartu intensyviau buvo „importuojamos“ ir užkrečiamas ligos, kaip antai cholera iš Indijos. Pradėjo formuotis suvokimas, kad ligos neturi sienų, jos yra grėsmė valstybėms ir tautoms.
Didesnis dėmesys virusologijai
Šaltojo karo pabaigoje AIDS ir ŽIV protrūkis paskatino globalius iššūkius sveikatai, ypač užkrečiamas ligas, vertinti kaip išorinę grėsmę valstybių nacionaliniam saugumui. Milžiniškais tempais didėjanti pasaulio globalizacija, oro susisiekimas, žmonių ir prekių judėjimas, pabėgėlių srautai, intensyvūs valstybių ir populiacijų tarpusavio ryšiai užkrečiamų ligų pavojus vertė valstybes vertinti kaip vieną iš grėsmių nacionaliniam saugumui. Tai apėmė ir naujus ligų sukėlėjus, ir bioterorizmo grėsmę.
JAV prezidentas Billas Clintonas 1996 m. į Nacionalinio saugumo strategiją įtraukė „naujas ligas, tokias kaip AIDS ir kitas epidemijas”, JAV Gynybos departamentui nurodyta savo darbe vertinti jas kaip grėsmes. Nacionalinio saugumo taryboje sukurtos specialių patarėjų institucijos, JAV žvalgybos bendruomenė nuo 2000 skelbia raportus apie globalių iššūkių sveikatai, ypač užkrečiamos ligos, poveikį JAV nacionaliniam saugumui.
Po prezidento B. Clintono buvę prezidentai George‘as Bushas (2006) ir Barackas Obama (2015) taip pat savo Nacionalinio saugumo strategijose akcentavo grėsmes, kylančias dėl epidemijų, užkrečiamų ligų ir kitų globalių sveikatos problemų.
JAV žvalgybos vertinimu, globalios užkrečiamos ligos kelia grėsmę JAV piliečiams, gali ženkliai sumažinti ekonominį augimą, paskatinti socialines įtampas visuomenėje, paveikti karinį potencialą ir turėti įvairias kitas sunkias pasekmes.
Ne tik bioterorizmo grėsmė (pavyzdžiui, juodligės siuntiniai po 2001 m. rugsėjo 11-osios terorisinių išpuolių prieš JAV), bet ir atsirandantys, vėl išnykstantys sunkių užkrečiamų ligų patogenai, sukėlę minėtas AIDS/ŽIV, sunkus ūmus respiracinis sindromas SARS, Ebola, Zika virusai, gydymui nepasiduodanti tuberkuliozė, įvairūs gripai yra nuolatinės stebėsenos objektas.
Užkrečiamos ligos nelaukia, o greitai plinta, dėl to ir atsako reikia spartaus. Valstybė turi laiku būti informuota ir pasiruošusi. Džiugu, kad į tai sureagavo Valstybės saugumo departamento (VSD) direktorius Darius Jauniškis, kuris pripažino, kad VSD išmoko šią pamoką ir šią sritį taip pat ateityje vertins kaip grėsmę nacionaliniam saugumui.
Tai nereiškia, kad epidemijos klausimų sprendimas turi būti perduotas VSD ar krašto apsaugai. Tačiau šios institucijos turi duoti savo indėlį. Saugumo aspektas, kaip pabrėžia užsienio ekspertai, nėra tik vienas būdas vertinti globalius iššūkius sveikatai. Čia susipina medicina, ekonomika, žmogaus teisės, vystomasis bendradarbiavimas ir saugumo klausimai.
Dėl to kartu su kolegomis Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariais pasiūlėme imtis Nacionalinio saugumo strategijos peržiūros ir jos papildymo būtent globaliais iššūkiais susijusiais su sveikata, ypač užkrečiamomis ligomis.
To reikia, kad valstybė galėtų laiku ir tinkamai reaguoti tiek ateityje, tiek dabar sprendžiant šio dar kurį laiką rimtą grėsmę kelsiančio koronaviruso epidemijos klausimus. Kova su tokiais ligos sukėlėjais turi tapti visos valstybės bendromis pastangomis, nes turbūt jau niekam nekyla abejonių, kad šios epidemijos poveikis šalies nacionaliniam saugumui yra labai reikšmingas.
Globalių tiekimo grandinių trumpinimas
Pastaruosius kelis dešimtmečius vykusi ekonominės globalizacijos plėtra dėl intensyvėjančios tarptautinės prekybos, kapitalo judėjimo iš tiesų atvėrė milžiniškas galimybes. Tai leido besivystančioms valstybėms padidinti savo konkurencingumą, užimtumą ir ekonomikos augimą, o išsivysčiusioms – sumažinti verslo išlaidas, vartojimo kainas ir pasinaudoti kitų pasaulio regionų privalumais.
Tačiau prasidėjęs pasaulinis koronaviruso ligos protrūkis privertė stabtelėti ir parodė, jog pandemijų metu didelė priklausomybė nuo užsienio rinkų įvairiuose sektoriuose gali tapti silpnybe, kai užsiveria sienos, stabdomos gamyklos, trūkinėja globalios tiekimo grandinės, dėl ko ima strigti valstybių apsirūpinimas reikiamais ištekliais.
Todėl kai kurios šalys jau peržiūri savo strategijas, tarpusavio ekonominę priklausomybę, riboja tam tikrų prekių eksportą tam, kad pirmiausia užsitikrintų vidaus tiekimą, didina rezervus, galvoja apie nacionalinių gamybinių pajėgumų stiprinimą.
Kitaip tariant, judama tam tikro ekonominio savarankiškumo arba ekonominio patriotizmo link, kad kritiniais atvejais valstybės turėtų galimybes užtikrinti stabilų būtiniausių ir reikalingiausių išteklių patiekimą. Tai yra svarbūs uždaviniai Lietuvai, kuri yra santykinai atvira ekonomika, tam, kad šalis galėtų tinkamai suvaldyti ir įveikti tokio ir panašaus masto pandemijas.
Valstybės rezervo peržiūra
Koronaviruso pandemija ypač išryškino tai, kad apsirūpinimas būtiniausiais maisto produktais ekstremalios situacijos sąlygomis yra vienas svarbiausių valstybės uždavinių. Šiame kontekste tampa aktualus valstybės maisto rezervo formavimas.
Daugelis valstybių tiek Europoje, tiek kituose žemynuose turi sukaupusios rezervus, kurie leidžia užtikrinti svarbiausių žemės ūkio ir (arba) maisto produktų poreikius net trims mėnesiams. Tačiau Žemės ūkio ministerijos duomenimis, šiandien valstybės rezerve kol kas yra tik miltai ir cukrus. Toks šalies maisto rezervas pagal savo asortimentą yra nepakankamas.
Įvairių krizių, ekstremalių situacijų, pandemijų metu, kai trūkinėja produkcijos tiekimo grandinės, gamintojai, susidūrę su finansiniais sunkumais, mažina gamybos apimtis ar net stabdo gamybą, kyla rizika, kad ne visada gali būti užtikrintas stabilus būtinų maisto produktų tiekimas rinkai. Todėl norint eliminuoti tokius galimus sutrikimus, būtina užtikrinti, kad valstybės maisto rezervas būtų aprūpintas būtinais maisto produktais, o prireikus jį panaudoti, nekiltų jokių biurokratinių kliūčių.
Taigi, tai yra dar vienas argumentas peržiūrėti Nacionalinio saugumo strategiją ir numatyti, jog vienas iš nacionalinio saugumo prioritetų ir uždavinių yra tinkamo valstybės maisto rezervo kaupimas. Atitinkamas Nacionalinio saugumo strategijos pataisas jau esame registravę kartu su kolegomis Rasa Petrauskiene ir Kaziu Starkevičiumi.
Tai gali apimti tiek būtiniausių maisto produktų gamybinių pajėgumų užtikrinimą, kurie prireikus galėtų būti aktyvuojami ekstremalių situacijų ar krizių metu, tiek galimybes naudotis maisto pasaugojimo paslauga, kai maisto produktų gamyba ar tiekimu užsiimantys ūkio subjektai valstybės užsakymu kauptų reikiamas būtinų maisto produktų atsargas, ir taip būtų garantuojamas nepertraukiamas jų tiekimas visais krizinių ar ekstremalių situacijų scenarijais.
Krizių valdymo sistemos sukūrimas
Valstybės galimybės tinkamai suvaldyti ir įveikti įvairias pendemijas labai priklauso nuo tinkamo ir savalaikio pasiengimo įvairiems scenarijams. Tačiau Lietuvos reakcija į koronaviruso pandemiją bent jau pačioje pradžioje buvo pavėluota mažiausiai dviem–trimis savaitėmis. Medikai nebuvo pakankamai aprūpinti asmeninėmis apsaugos priemonėmis, nebuvo testuojami, apkritai nebuvo pasiruošta plataus masto testavimui, trūko medicininės įrangos, laboratorinių pajėgumų.
Dar vasario pabaigoje Europos Komisija skelbė bendrą įvairių medicininės priemonių pirkimą, kuriame Lietuva net nedalyvavo. Visa tai parodė sisteminį nepasiruošimą ne tik šios itin pavojingos pandemijos suvaldymui, bet ir apskritai krizių valdymo sistemos nebuvimą šalyje. Iki šiol krizių prognozavimas ir pasirengimas joms vyko kiekvienoje institucijoje atskirai ir jos nelabai ką žinojo apie vien kitos turimus resursus, pajėgumus ir veikimo planus.
Esant krizių valdymo centrui ir sistemai, būtų galima iš anksto pasirengti krizinėms situacijoms, konsoliduoti resursus iš skirtingų institucijų, įsigyti trūkstamą įrangą ir priemones. Pavyzdžiui, jau prasidėjus viruso plitimui Kinijoje, būtų buvę galima planuoti veiksmus, įtraukti įvairias institucijas, modeliuoti scenarijus, konsoliduoti resursus. O įvykus krizei tereiktų tik vykdyti parengtą planą ir koordinuoti veiksmus bei resursų paskirstymą.
Dar 2016 metų gruodį Vyriausybė žadėjo imtis krizių valdymo situacijos pertvarkos, tačiau visavertis krizių valdymo centras taip ir nebuvo sukurtas. Todėl dabar yra kaip tik palankus metas padaryti neatliktus namų ir sukurti centralizuotą krizių valdymo sistemą.
Taigi, visa tai yra, galima sakyti, svarbiausios užduotys valstybei, kurias ji turi pradėti daryti neatidėliojant. Nes būtent nuo to priklausys šalies gebėjimas ateityje sėkmingai dorotis su įvairiomis netikėtai galinčiomis užklupti pandemijomis ir krizėmis bei išvengti blogiausių scenarijų.