Menininkas Wolfgangas Krakeris von Schwarzenfeldas atsivežė akmenį 1998-aisiais, tvirtindamas, kad turi Venesuelos vyriausybės leidimą. Jis sako tik vėliau sužinojęs, kad šis žingsnis įskaudino Venesuelos pemonų bendruomenės narius.
Akmuo drauge su kitais keturiais dideliais akmenimis buvo eksponuojamas Berlyno Tyrgarteno parke netoli Brandenburgo vartų ir Holokausto memorialo.
Kuekos akmuo iš Venesuelos simbolizavo meilę, sakoma menininko interneto svetainėje. Kiti iš viso pasaulio pagal projektą „Global Stones“ suvežti akmenys simbolizuoja pabudimą, viltį, atleidimą ir taiką.
Pemonai tiki, kad jų akmuo liudija įsimylėjėlių, kuriuos dievybė pavertė akmenimis už santuoką su kitos genties nariu, istoriją.
Venesuelos televizija ketvirtadienį parodė, kaip uoste iš laivo iškraunama didelė dėžė su 30 t sveriančiu akmeniu. Akmuo yra iš Gran Sabanos savanų regiono, taip pat garsėjančio įspūdingais stalkalniais ir aukščiausiu pasaulyje kriokliu.
Akmens išvežimas sukėlė įtampą tarp Vokietijos ir Venesuelos; indėnai protestavo prie Vokietijos ambasados Karakase.
Prezidentas Nicolas Maduro per televizijos vakaro transliaciją sveikino „dvasinio ir kultūrinio lobio“ sugrąžinimą, Venesuelai ir visam pasauliui grumiantis su koronaviruso pandemija. Jis sakė, kad akmuo bus nuvežtas į atokią vietovę Venesuelos pietuose, iš kur buvo paimtas.
„Kuekos akmuo pradeda savo kelionę atgal, ten, kur buvo tūkstančius metų“, – sakė N. Maduro.
Kaip nurodo Venesuelos pareigūnai, Vokietija akmenį grąžino „draugišku susitarimu“, pademonstruodama „geranoriškumą ir pasiryžimą gerbti žmonių kultūrines teises“.
W. K. von Schwarzenfeldas interneto svetainėje pasakoja, kaip leidosi į kelionę aplink pasaulį ir atsidūrė Venesueloje.
„Kalbėjausi su ministrais, autochtonais, vadovais ir žmonėmis gatvėse, sužinojau apie venesueliečių ambicijas ir problemas, – rašo jis. – Pateikiau paraišką ir pradėjau projektą. Į pietus nuo Orinoko upės suradau raudono granito riedulį, pirmą savo projekto akmenį.“
Naujienų agentūra AP kol kas negavo atsakymo į prašymą pakomentuoti, elektroniniu paštu nusiųstą svetainei. Joje reiškiama pagarba tiems, kas mano, jog „būtų buvę geriau, jei akmuo būtų likęs Venesueloje“.
Tačiau menininkas pridūrė: „Visi jie mano širdyje visuomet užims ypatingą vietą!“
Aprašydamas savo kelionę jis nurodė, kad po Venesuelos ją tęsė, nuplaukė daugiau kaip 16 tūkst. km ir surado kitus akmenis.