Apyvarta krito 70 proc.
Kelią į Varėnos rajono Norvydiškių kaimą – kelis vienkiemius, tarsi pabėgusius nuo gerokai didesnės Puodžių gyvenvietės, – žino daugelis išskirtinių sūrių valgytojų, bet per karantiną čia jie nelaukiami. Man, tokiam pat kaimiečiui, kaip ir sodybos „Paskui saulę ir ožkas“ šeimininkai, įsiprašyti į svečius per karantiną buvo lengviau, nes sūrininkai žinojo, kad gyvenu tokiame užkampyje, kurį net virusai aplenkia, be to, pažadėjau nekišti nosies į sūrinę ir klausimus užduoti atvirame ore.
„Iki karantino krizės mes buvome orientuoti į gurmaniškus produktus, mūsų sūrius užsakinėdavo restoranai, prekiavome tik 3 vietose Vilniuje. Ištikus šitiems vartojimo pokyčiams, mūsų partnerių apyvarta krito 70 procentų“, – sakė V. Kavaliauskas.
Teko pasukti galvą, kaip prisitaikyti prie staiga pasikeitusių valgytojų įpročių – prabangos prekių atsisakymo ir padidėjusio dėmesio maisto saugumui. Pasak sūrininko Valdo, galima būtų vežioti sūrius iki kiekvienų durų, bet tai labai padidina transporto ir laiko išlaidas.
„Mes sugalvojome tokią paprastą sistemą, kai žmogus užsisako sūrius internetu ir randa lauknešėlį sutartoje atsiėmimo vietoje. Ir atsiima be jokio kontakto su gamintoju ar pardavėju“, – kalbėjo sūrininkas.
Lauknešėliai išvežiojami ketvirtadieniais
Pono Valdo teigimu, jam ir pačiam buvo svarbu taip sutvarkyti sūrių tiekimą, kad neužsikrėstų koronavirusu, nes tai sugriautų visą ūkį ir pardavimo sistemą. Sūrio lauknešėlių sumanymą įgyvendinti padėjo ir tai, kad daugelis valgytojų per dešimtmetį „Sūrininkų namų“ ir sodybos „Paskui saulę ir ožkas“ veiklos, jau buvo įsiminę jų produktus.
„Mus pažinojo, buvo ragavę sūrių dar kai buvome „Sūrininkų namuose“, Dargužiuose, bendraudavome Sūrių festivalyje. Šituo krizės laikotarpiu sugebėjome suburti platų partnerių, kurie sutiko išdalinti lauknešėlius, ratą. Dabar jų yra ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Varėnoje, Alytuje. Atsiėmimo vietų daugėja kiekvieną dieną, jau dabar yra per 10“, – pasakojo V. Kavaliauskas.
Lauknešėliai išvežiojami kartą per savaitę, ketvirtadieniais, jų administratore, pasak Valdo, tapo buvusi dargužietė Dovilė. Pats sūrininkas pasakojo iš tolo pasižiūrėjęs, kas ateina paimti lauknešėlių ir nustebo, kad tarp jų daug jaunimo, nors anksčiau teigia įsivaizdavęs, kad jo produktai daugiau įdomūs vyresnio amžiaus gurmanams.
V. Kavaliauskas įsitikinęs, kad tokią maisto produktų platinimo sistemą galėtų kopijuoti bet kuris ūkininkas, bet kurioje Lietuvos vietoje.
„Nereikia lakstyti prie kiekvieno pirkėjo durų, nes maisto išvežiotojai šiais laikais yra viena iš didžiausios rizikos grupių po medikų ir policijos pareigūnų. Tai yra didelė rizika ir pačiam maisto gamintojui. Aš šiandien vengiu kontakto su bet kuo“, – sakė sūrininkas.
Paklaustas, ar lauknešėlių sistema suteikia galimybę paduoti visus sodyboje „Paskui saulę ir ožkas“ pagaminamus sūrius, Valdas teigė, kad pagal dabartinę darbo organizavimo sistemą jie jau nepajėgia patenkinti visų užsakymų. Taip sutapo, kad šį pavasarį į darbą sūrinėje priimtos dvi moterys iš Puodžių kaimo, o ožkų skaičius pasiekė 100, bet paklausa vis tiek viršija sūrinės galimybes.
„Krizė yra gera proga permąstyti pačią gamybos ir vartojimo struktūrą, kooperuoti mūsų teritorijos resursus. Smulkių gamintojų produktai niekada nebuvo patys pigiausi, nes mūsų našumas mažas, daug rankų darbo. Bet dabar gerokai sumažinome kainas, o vietos gyventojams sūrius parduodame dar pigiau. Šiandien tikrai rimtas iššūkis rasti kompromisą tarp geros kokybės produkto iš gyvo pieno, patrauklios kainos ir vietinio vartojimo. Mums, kaip visuomenei, reikia kažkaip išgyventi šį laikotarpį“, – samprotavo V. Kavaliauskas.
Ožkučių krikštynos taps virtualiomis
Sūrininkas pasakojo, kad gyvenimas vienkiemyje ir anksčiau buvo didžia dalimi izoliuotas nuo žmonių, bet atkirsti gyvo bendravimo su pirkėjais giją buvo nelengva. Ją bando keisti bendravimu internetu, rašo „Piemens dienoraštį“, net ir tradicinės ožkučių krikštynos, kasmet rengiamos antrąją šv. Velykų dieną, šiemet bus virtualios. Dar daugiau, šiemet jose dalyvaus ne tik „Paskui saulę ir ožkas“, bet ir dar kelios dešimtys ožkininkų ūkių iš visos Lietuvos.
Pavasario laikotarpiu, pasak V. Kavaliausko, patys populiariausi iš sodyboje „Paskui saulę ir ožkas“ gaminamų sūrių yra tepamas sūris su laukinio česnako laiškais, nesūdytas šviežias sūris „Ožkos spira“, rikotos tipo sūris „Debesėlis“ ir garsusis „Angliukas“. Paklaustas, koks sūris labiausiai tiktų Velykų vaišėms, sūrininkas Valdas teigė, kad per Velykas reikia valgyti kiaušinius.
„O kai matysite, kad jau tų kiaušinių nesuvirškinate, tada tikrai labai gerai visi švieži rūgštiniai sūreliai, nes jie turi bakterinį užtaisą ir rūgštelę, kuri palengvina virškinimą ir sutvarko organizmą. Antrai Velykų dienai kaip tik“, – išdavė paslaptį V. Kavaliauskas.
