Tačiau toks valstybės lygmens karantino įvedimas džiugus gali atrodyti nebent moksleiviams ar darželinukams – visuomenės atstovams, kurie bent kol kas neša mažiausiai atsakomybės tiek už save, tiek už kitus. Aštuoniolika užsikrėtusių žmonių visoje Lietuvoje? Čia juk net mažiau nei įprastai vienoje pradinukų klasėje sėdi vaikų, tad kaip tai rimta gali atrodyti?
Jei būčiau mokykloje, manau, būčiau labai patenkinta, bet dabar? Ketvirtadienį išgirdusi apie uždaromas švietimo įstaigas svarstė viena mano grupiokių. Ir iš tiesų, kiek šis karantininis atsipūtimas yra džiugus kitiems? Man, kaip antro kurso žurnalistikos studentei, bandančiai išsilaikyti save dirbant drabužių parduotuvėje ir gyvenančiai su mama, kuriai užsikrėtimas koronavirusu būtų ypač baisus – galiu pasakyti, kad džiugesio tikrai labai mažai.
Galit klaust, kodėl?
Pradėsiu nuo pat pradžių. Pirmiausia, užsidaręs Universitetas. Vieną akimirką buvau apsidžiaugus, kad dėl nevykdomų kontaktinių paskaitų bus sutaupoma daugiau laiko, tačiau be galo nusivyliau žinia, kad visgi, kaip visos aukščiau esančios galvos kalba apie nuotolinį mokymąsi, jis nėra veiksmingas visais atvejais. Kaip minėjau anksčiau, esu žurnalistikos studentė ir turiu praktines radijo paskaitas su realiais pašnekovais, realioje studijoje, kurios jokiais atvejais negali būti vykdomos. Kaipgi ir kada mes jas atidirbsim? Apie tai niekas nešneka.
Nešneka ir apie tai, kaip ir iš kur reikia gauti knygas, vadovėlius ar kita informaciją, reikalingą kursiniams ar kitiems mažiau reikšmingiems, bet taip pat privalomiems rašto darbams. Juk bibliotekos uždarytos. Verta tikėtis, duokdie, tik toms dviems savaitėms. Nes juk niekas nešneka, kaip reikės viską vėliau atlikti, tada jau niekam nerūpės studentų likimas per bemieges naktis ar vasaros atostogų praradimas.
Dar mažiau džiugesio sukėlė žinia apie mano darbo vietos užsidarymą, siekiant apsaugoti visuomenę, jei netyčia koks apsisnargliavęs, koronavirusu sergantis pilietis nuspręstų apsishopinti. Žinoma, labai smagu, kad Vyriausybė reaguoja ir siekia stabdyti viruso plitimą, tačiau jau dabar darosi nesmagu pagalvojus apie kito mėnesio atlyginimą – kai ir taip žemas minimumas bus dar labiau apkarpytas dėl karantininių atostogų.
Ir, kaip anglai sako, last but not least – gyvenimas nuolatinėje įtampoje. Gyvenant su žmogumi, kuris serga retos formos anemija, gana sunku, ypač, kai tai liečia ligų temą. Šiuo atveju – koronavirusą, kadangi, visi suprantam, jog tokiam žmogui ši liga taptų pražūtinga.
Ir dabar gyvenimas su mama – lyg vaikščiojimas ant adatų. Keliama visuotinė panika veržiasi ir į mano mamos galvą, iš jos galvos ir į kitų šeimos narių mintis. Panika visus surakinus kaip paralyžius, dėl to kyla daug konfliktų. Įvesta komendanto valanda, tiksliau, mamos valanda, kuri tęsiasi visą parą – negalima niekur eiti, niekur važiuoti, net einant pasivaikščioti turi išklausyti pamokančio ir retsykiais bjauraus moralo prieš išeinant ir dar grįžus. Suskaudus galvai ar užsikosėjus, nes paspringai maistu, spėji permąstyt visą savo gyvenimą, o mama – save palaidot dešimt kartų ir dar pasidomėt našlaičio pensijos dydžiais.
Aš jau nebepasakosiu apie elementarius sporto klubų, kino teatrų ar kavinių uždarymus, nes Jūs visi tai žinot.
Dabar belieka tik daryt, ko negalėtumėm daryti įprastai, besisukdami rutinos karuselėje – daugiau skaityti, stipriau mylėti ir pasistengti juoktis, dažniau gaminti ir grįžti į gamtą, kuri mus taip stipriai šaukia į svečius.
Išlikim sveiki ir pasistenkim pasimėgauti laiku sau ir su savimi.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!