Rusijos konstitucijos pakeitimai, apie kuriuos šiandien Rusijoje daug kalbama, be kita ko, yra propagandinis triukas, kuriuo, kaip interviu Delfi sakė Leonas Aronas, manipuliuojama visuomenės nuomone, kreipiant jos dėmesį į sukurtą įvykį.
Ar ši Putino konstitucinė propaganda bus efektyvi ir ar jam greit neprireiks rimtesnių spektaklių – dar pamatysime. Tačiau matome jau dabar, kaip dalis opozicijos reaguoja į šį gal įdomų, o gal tik keliantį žiovulį, kaip manė Aronas, spektaklį.
Į veidmainišką ir kerėplišką valstybinę propagandą iš opozicinės žiniasklaidos tribūnų pilasi dar bukesnis propagandinis atsakas. Pasiklausius vienos „Laisvės“ radijo laidos, kurią, beje, transliavo „Žinių radijas“ (kovo 6 d.), susidarė įspūdis, kad su Kremliaus dvaro ekspertais varžomasi propagandinių įžvalgų kvailumu.
Laidos vedėja Elena Fanailova susisodino dvi pašnekoves – žurnalistę Tatjaną Malkiną ir menininkę Darją Serenko su gąsdinančia plaukų kombinacija ant galvos ir didžiule tatuiruote ant kaklo.
Pirmiausia svoboda.org parodė propagandinį klipą, kurio metu balsas už kadro skaitė siūlomas naujosios konstitucijos formuluotes, o žurnalistas Igoris Jakovenka bandė iš jų šaipytis. Labai nevykusiai.
Pirmiausia jis išsityčiojo iš frazės „дети являются важнейшим достоянием Российской Федерации“ („vaikai yra svarbiausias Rusijos Federacijos turtas“).
Žodį „достояние“ jis interpretavo kaip turintį vienintelę įmanomą reikšmę – „nuosavybė“. Tačiau „nuosavybė” rusiškai – „собственность“, o žodis „достояние“ turi ir kitą, perkeltinę, prasmę.
Kadangi žmonės Rusijoje, kitaip nei juodaodžiai Amerikoje prieš 200 metų, kieno nors nuosavybe tiesiogine to žodžio prasme būti kol kas negali, tai akivaizdu, kad turima galvoje antroji visų žodynų nurodoma – perkeltinė – prasmė.
Perkeltine prasme „достояние“ – tai tiesiog socialinės ar kultūrinės vertybės, kurios laikomos visuotinai svarbiomis ir apie kurias sakoma, kad tai – viso pasaulio arba valstybės „turtas“.
„Turtas“ ne teisine nuosavybės prasme, o tiesiog kaip tai, kas visuotinai puoselėtina ir saugotina.
Antai Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnis skelbia, kad „valstybė saugo ir globoja … vaikystę“. Tai nereiškia, kad kiekvienas vaikas priskiriamas globos namams ir jį nuolat supa sargyba. Rusų siūloma nuostata skelbia panašią mintį, tik kitais žodžiais – galbūt ir ne pačiais tinkamiausiais.
Bet Jakovenka tik šaiposi, įsijautęs į propagandos žaismą: „Vadinasi, jei jūs turite vaiką ir jus ištiko nemalonumas gyventi Rusijoje, tai reiškia, kad tas vaikas – ne jūsų, o Rusijos Federacijos nuosavybė.“
Norėdamas pasirodyti protingesnis, nei yra iš tikrųjų, ir pademonstruoti savo abejotiną erudiciją, Jakovenka prisiminė ir Platoną, rašiusi apie vaikų „suvisuomeninimą“ ir esą „Valstybėje“ išdėsčiusį „kareivinių socializmo koncepciją”. Iš Platono „Valstybės“ nesuvokimo – juk tai, ką sako Jakovenka, leidžia daryti išvadą, kad Platono jis nesuprato, – padaryta propagandinė klišė.
Toliau jis tyčiojasi iš siūlomos konstitucinės normos, kad santuoka yra vyro ir moters sąjunga. Šmaikštusis propagandistas svarsto, kad gal prieš santuoką teks atlikti jaunavedžių medicininę apžiūrą arba juos patikrinti melo detektoriumi. Juokinga? Laidos vedėjai pasirodė juokinga.
Žinoma, čia pat buvo pridurta, kad 29 šalyse įteisintos vienalytės santuokos.
Matyt, visa ši linksma kompanija šaipytųsi ir iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos, kurios 38 straipsnyje parašyta, jog „santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu“.
Užkliuvo šmaikštuoliui ir konstitucinė formuluotė, kad „Rusijos Federacija, sutelkta tūkstantmetės istorijos, saugodama protėvių, perdavusių mums idealus ir tikėjimą į Dievą, atminimą, taip pat [pabrėždama] valstybės raidos perimamumą, pripažįsta istoriškai susiklosčiusią valstybės vienybę.“
Gal čia ir galima prie ko nors prikibti, tačiau pažvelgę, kas sakoma Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje, matysime, kad Jakovenkos pašaipos, skirtos ilgaamžei istorijai, atminimo dvasiai, protėvių atminimui ar papročiams, taikytinos ir Lietuvai:
„Lietuvių tauta, prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę, jos teisinius pamatus grindusi Lietuvos Statutais ir Lietuvos Respublikos Konstitucijomis, šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę, išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius, įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – nepriklausomoje Lietuvos valstybėje…“
Jakovenka sako: „Įsivaizduokime, kaip Jakutijoje prieš tūkstantį metų žmonės rašo laišką Putinui, perduodami jam savo idealus, tikėjimą dvasiomis ir priesaką įtvirtinti suverenią demokratiją.“
Perfrazuokime šį žurnalisto sarkazmą, taikydami jį Lietuvos Konstitucijai: „Įsivaizduokime, kaip prieš daugelį amžių mūsų protėviai rašė laišką Seimui, reikalaudami atitikti jų dvasią ir papročius (pagoniškus, jei rašė viduramžiais) ir įtvirtinti Lietuvoje liberaliąją demokratiją.“
Nuo Jakovenkos neatsiliko laidos vedėja, kuri po to, kai buvo išklausyti visi minėti juokeliai, pareiškė, kad minėtų nuostatų kūrėjams turbūt ne viskas gerai su psichika ir jie „nekoreliuoja su realybe“.
Į tai sureagavo žurnalistė Malkina ir pareiškė, kad kiekvienas turi savo realybę. Čia buvo, ko gero, vienintelė juokinga laidos vieta, nes joje atsiskleidė visu gražumu šiuolaikinių liberalų idiotizmas.
Jie vis negali įveikti loginio prieštaravimo tarp poreikio propaguoti savo ideologijos vertybes kaip vieninteles teisingas ir kartu vadovautis reliatyvistine nuostata, kad negali būti vienos tiesos ir kiekvienas turime savo tiesą bei realybę.
Visą šią propagandinę bakchanaliją vainikavo dailininkė ir poetė Darja Serenko, kuri, kai jai buvo suteiktas žodis, pratrūko tirada apie santuoką:
„Daugelyje pasaulio valstybių manoma, kad seksualumas yra spektras, kad žmonės gali būti ne tik heteroseksualūs arba homoseksualūs, kad mūsų išraiškos laisvė turi būti realizuojama ir per seksualinius pasirinkimus. Bet – ne: konstitucijoje bus rašoma, kad vyras ir moteris. Tai labai juokinga ir baisu.“
Visi puikiai suprantame, kad laidos paskirtis – grynai propagandinė, nes kitos nuomonės joje net nebūta ir nė nesistengta apsimesti, kad čia – objektyvi žurnalistika. Tačiau veiksminga propaganda juk irgi turi būti kokybiška, o ne idiotiška.
Propaganda, kaip ir žurnalistika, reikalauja meistrystės. Propagandininkas turi gerai suvokti savo tikslus, adekvačiai įvertinti visuomenės nuotaikas bei laiku ir vietoje pasakyti tai, kas pakreips tas nuotaikas norime linkme.
„Laisvės“ radijo laidoje nebuvo nei geros ar bent vidutiniškos propagandos, nei geros ar bent vidutiniškos žurnalistikos. Užuot telkusi Putino kritikus, ji pašiepė ir atstūmė visus, kurių pažiūros nėra radikaliai liberalios.
O radikaliai liberalių pažiūrų opozicija Rusijoje niekada nieko nepasieks, nes jos santykinis dydis yra maždaug toks, kaip Aušrinės Armonaitės partijos šalininkų Lietuvoje procentas.
Taip pat svarbu, kad propagandinėse tribūnose kalbančios galvos darbuotųsi ne tik burna, bet ir smegenimis. Į Kremliaus idiotizmą atsakantys nuosavu idiotizmu personažai – turbūt geriausia dovana Putinui. Labai gaila, kad šįkart būtent „Svoboda“ jam tą dovaną įteikė.