Dar buvo prierašas, kad idealu būtų uniformuotas. Pareigūnas, ugniagesys, medikas arba karys. Juk uniforma – tas merginos kojas linkti verčiantis atributas ir visi romantiniai filmai apie karius neabejotinai paliko pėdsaką mano sąmonėje...
Pati rašau ir pati savimi netikiu – jei tokius reikalavimus atitinkantys ir egzistuoja, tai jie tikrai nežiūri į tokias kaip aš, arba jų tikrai nėra tame pažinčių portale, nes jie jau turi merginas. Jų parankę turėtų puošti smulkutė, pasidažiusi lėlytė, o aš? Aš nei smulkutė, nei kada gyvenime čiupinėjau makiažo paletę… Ir traukia mane nebūtinai tie dalykai, kaip tas lėlytes, bet dabar ne apie mane.
Laukdama, kol galbūt kas nors atsišauks į mano skelbimą, visgi pasąmonėje atmetinėju medikus, ugniagesius ir pareigūnus. Viskas su jais puiku, bet gal interesų ne tiek daug bendrų. Šiaip ar taip, pati laukiu nustatytos dienos, kuomet keliausiu į medicinos komisiją ir papildysiu uniformuotųjų gretas.
Minčių tėkmę nutraukia pranešimas: „Jūs gavote žinutę.“
Visai vangiai atidarau žinučių sąrašą tikėdamasi, kad tai bus dar vienas nieko vertas ne mano skonio ir pajuntu, kaip kairys antakis susirūpinusiai kyla viršun. Ne, nesivaidena – karys! Kalnai, akivaizdu – ne Lietuva ir net ne Europa, karinio visureigio fragmentas ir sausas davinys rankoje. Visiška romantika ir dar kariškas – trumpas, aiškus ir konkretus kvietimas kavos.
Va taip tiesiog, be užuolankų ir ilgos įžangos. Meskite į mane akmenį už nepasitikėjimą žmonėmis, tačiau jei toks konkretumas būtų iš bet kurio kito vartotojo anketos, nei minties apie susitikimą nekiltų, tačiau uniforma turi tą pasitikėjimo saugiklį.
Jums neabejotinai įdomu, kas gi tas karys, kaip jis atrodė, kaip kalbėjo, kaip elgėsi ir ar nesubliuško mano susikurtas svajonių burbulas realybėje? Jei pamatysite nuotrauką, jei nupasakosiu visas Jo savybes – nebebus įdomu, nes tai vienas iš daugelio ir, mielos mano skaitytojos, jis jau septynerius metus kaip nebeturi anketos pažinčių portale. Bet turi daugelis kitų.
Kodėl aš pasirinkau Jį? Anaiptol ne dėl to, kad pati vilkiu uniformą ir susipažinome mes, kaip supratote, ne tarnyboje. Ne tik todėl, kad Jis stiprus ir be vargo vestuvių dieną mane nešė per tiltą. Ne tik todėl, kad su Juo nebijau nakvoti nežinia kur miške ir net ne dėl to, kad smagu pasigirti draugėms, kai iškilmingos rikiuotės metu Jis gavo medalį.
Vaikinas, vyras karys talpina daug daugiau nei stereotipišką „drąsus, stiprus ir kietas su šautuvu rankoje“. Namuose Jis šautuvo juk neturi ir uniformą vilkintį pamatau vos keliskart per metus. Namuose Jis turi stipresnį už raumenis pareigos jausmą – pramogos niekuomet nebus pirmiau nei darbai ir man tai kartais tampa konflikto priežastimi, bet Jis toks yra.
Lojalumas ne tik Lietuvai – per septynerius metus nei karto nėra pajudinta nepasitikėjimo styga. Konkretumas – dalykai sprendžiami be ilgų svarstymų, abejonių ir svyravimų. Punktualumas – dar viena konfliktų priežastis, nes Jis šią savybę išugdęs tobulai, bet juk nėra namų be dūmų, tiesa?
Atsakingas jis ne mažiau nei gabus pasiekti geriausius rezultatus su menkiausiomis priemonėmis ir mažiausiai laiko. Be abejonės, tam pasiekti reikalingas nagingumas.
Jis žino įdomius dalykus, kurių nežinau aš ir nežino mūsų draugai, tad visuomet ras temą pokalbiui. Tiesa, nuovokumas leidžia išlaikyti tam tikrus dalykus nutylėtus ir ne tik kalbant apie karybą ar techniką. Tokios savybės apima žmogaus gyvenimą visais aspektais, visose situacijose, nepertraukiamai ir besąlygiškai.
Ar tai reklama „čiupk karį kol dar yra“? Skamba fantastiškai, bet liaukimės juokauti,– kiekvienas žmogus kažkuriame pasaulio gale turi savo žmogų ir visai nesvarbu kas jis ir ką veikia.
Ir tai ne reklama „eik tarnauti ir būk kietas“ vyrams, jei bent vienas skaito. Tai – sėkmės istorija, kuria noriu pasidalinti su Jumis ir menkas sutapimas, kad už ją galiu dėkoti ne tik savojo Tėvams, kurie sukūrė ir užaugino, bet ir Lietuvos kariuomenei, kuri šiek tiek patobulino.