Per šį dešimtmetį nuėjau ilgą kelią viešo rašymo, komentavimo, diskusijų moderavimo, darbo žiniasklaidoje ir politikos užkulisių stebėjimo bei analizavimo srityse.
Nuo bandymų išgauti konkretų atsakymą iš nervingo Ramūno Karbauskio Seime iki rajonų mokyklų salių ir debatų su penkiais, aštuoniais ar net dešimt nežinančių, kur ir ko jie eina kandidatų. Nuo bandymų perlaužti institucinę diplomatišką prokalbę, kurią įvaldę daugybė biurokratų, iki ilgų minučių klausant, kol tau į ausį šaukia Petras Gražulis.
Nuo didingų ir dažnai tuščių užsienio ekspertų pasisakymų gliaudymo iki motyvuojančiais šūkiais kalbančių pasaulio politinių lyderių. Nuo pasimetusio ir bandančio pasiaiškinti rajono mero iki tiesioginiame eteryje durninti tave bandančių politinių avantiūristų, populistų ir demagogų.
Visa ši patirtis man leido sudaryti 11 taisyklių sąrašą. Taisyklių, kurios padeda nepasimesti komplikuotame politikos pasaulyje.
Reikalaukite konkretumo. Viena didžiausių šiuolaikinės politikos nuodėmių yra kalbėjimo perviršis ir turinio stoka. Šimtuose kasdienių politinių pasisakymų dažniausiai atsiranda viena ar dvi naujos idėjos ar pozicijos.
Politikas turi sugebėti išsakyti savo poziciją konkrečiai, pateikdamas faktus, argumentus, pavyzdžius ir paaiškindamas savo motyvaciją kalbėti tam tikra tema. Įsigalėjusi šūdmalystės tendencija verčia dengti argumentų neturėjimą ilgu ir atkakliu to paties kartojimu.
Taip. Yra temų, apie kurias galima konstruktyviai diskutuoti ištisas valandas. Bet gebėjimas konkretizuoti savo poziciją, savo kaltinimus, siūlymus ar aiškinimus pademonstruoja, kad politikas geba logiškai mąstyti ir žino, apie ką jis kalba.
Neleiskite kalbėti daugumos vardu. Vienas dažniausių argumentų, kuriuo dangstomas argumentų trūkumas – kalbėjimas daugumos vardu. Ne vienas Lietuvos politikas savo pasisakymus ramsto teigdamas, jog „visi žino“, „visi kalba“, „visi nerimauja“, „tauta nori“, „didžioji dauguma mano taip“, „žmonėms kyla įtarimai“ ir panašiai.
Toks kalbėjimas leidžia sustiprinti įspūdį, kad politikas atstovauja visuomenės interesui ar remiasi didesniu žinojimu, bet iš tiesų jis tik bando prisidengti daugumos vardu, gindamas savo asmeninę poziciją. Politikas siekia kalbėti daugumos vardu, bet dažnai ne tam, kad priimtų daugumai naudingą sprendimą.
Neleiskite atskirti ir priešinti. Vienas dažniausių politinių triukų populistiniuose žaidimuose – priešo atradimas ir jo apkaltinimas. Lietuvos politikoje priešiškos stovyklos svaidosi įvairiais kaltinimais dar nuo Brazausko ir Landsbergio perskyros laikų.
Net ir dabarties politikoje šiomis perskyromis naudojamasi bandant nukreipti ugnį į oponentus. Nuolat kartojama, kad jei jūs besąlygiškai nepasitikėsite, tai laimės priešiška stovykla. Visiškai pamirštama tai, kad toje priešiškoje stovykloje mintyse aptveriami ir atskiriami tie patys Lietuvos piliečiai, turintys kitokias pažiūras.
Reikalaukite pagarbos. Lietuvos politikoje trūksta asmeninės pagarbos lauko. Daugelis politikų nesugeba atskirti politinių sprendimų ir juos lydinčių intrigų nuo pagarbios laikysenos kitaip mąstančio atžvilgiu.
Jei nacionaliniame lygmenyje tai dar paaiškinama didelėmis rizikomis ar galios žaidimais, tai rajonuose atvirai demonstruojama neapykanta ar laisvai mėtomi epitetai sunkiai suprantami. Žmonės, vedantys vaikus į tuos pačius darželius, einantys į tas pačias parduotuves ar koncertų sales, gyvenantys toje pačioje aplinkoje ir bandantys išsaugoti savo gyvenimo perspektyvą, pasirenka negerbti vienas kito ir apsunkinti savo bendruomenės poziciją valstybės atžvilgiu.
Reikalaukite politikų gerbti vienas kitą ir demonstruokite pagarbą tiems, kurie peržengia asmenines ambicijas.
Gerbkite išsilavinimą. Politikoje mes dažnai akcentuojame atstovavimą, bet pamirštame atstovavimo kokybę. Dažnai renkamas savas, gražus, patikimas, tariamai nevogsiantis ar kitokiu vaizdiniu nušvitęs kandidatas vėliau pasirodo neturintis deramo išsilavinimo, kad galėtų konstruktyviai dirbti valdžioje.
Aukštasis mokslas, domėjimasis vidaus ir užsienio politika, kalbų mokėjimas, kultūrinis smalsumas ir jautrumas, net asmeniniai pomėgiai ir laisvalaikio leidimo būdai – visa tai sudaro pamatą kvalifikuotam politikui.
Atsižvelkite į nuveiktus darbus. Lietuvos politiką nuolat sukrečia naujos politinės medžiagos paieškų gaivalas. Nauja partija, nauji politikai ir tariamai naujas požiūris. Norinti formuoti politinę tradiciją ar skatinti darbų tęstinumą, reikia atsižvelgti į praeities veiklą.
Rinkėjai dažnai net nepasidomi, už ką balsuoja ar kokius siūlymus teikia jų kandidatas. Neseka jo veiklos ir nereikalauja asmeninių paaiškinimų ar atsakomybės. Nauji politikai savo patirtį tam tikroje srityje, kuria dažnai grindžia dalyvavimą rinkimuose, turėtų įrodyti konkrečiais siūlymais, kaip jie gerintų tam tikrą procesą ir ką jie padarę toje srityje iki šiol.
Reikalaukite atsakyti į žiniasklaidos keliamus klausimus. Pastarųjų metų tendencijos rodo, kad politikai vis dažniau stengiasi valdyti komunikaciją ir kalbėti apie tai, kas jiems patogu, tačiau absoliučiai ignoruoti nepatogius klausimus.
Žmonės turi reikalauti atsakymų ir vienas iš pasitikėjimo kriterijų turėtų būti būtent gebėjimas reaguoti ir atsakyti į kritiką, priimti ir racionaliai kalbėti apie nepatogius klausimus. Susitaikymas su melu ar nutylėjimu sudaro galimybę užsidaryti kabinete ir laukti rinkimų laiko, tikintis, kad tavo nuodėmės bus pamirštos ar patogiai permestos ant oponentų.
Reikalaukite moralinių vertinimų ir įsivertinimų. Mums vis dažniau bandoma parodyti, kad moraliniai vertinimai nėra tokie reikšmingi kaip teisiniai sprendimai. Politiką bandoma atriboti nuo moralės, pabrėžiant, kad viskas, kas vyksta, yra pagal įstatymus.
Bet politika nėra tik teisės apribota sritis. Politikus deleguojantys žmonės tikisi moralinės lyderystės ir asmeninio pavyzdžio. Politiniu lyderiu tapęs asmuo nėra tik paprastas valdininkas. Jis privalo prisiimti moralinę atsakomybę ir už savo, ir už savo politinės jėgos ar net koalicijos partnerių darbus.
Įstatymais, deja, manipuliuoti, juos apeiti ar patogiai pakeisti, galima, o štai morale ir teisingumo jausmu – ne.
Vertinkite bendravimą. Politikai labai mėgsta bendrauti su žurnalistais kaip su baudžiauninkais, o su rinkėjais – kaip su vaikais. Neleiskite kreiptis į jus patronizuojančiu tonu, reikalaukite lygiavertiško bendravimo ir santykio.
Už globėjiškumo ar deklaratyvios jūsų, kaip nuskriaustųjų, gynybos dažniausiai slypi dviveidiškumas, bandymas patraukti į savo pusę ir pasinaudoti. Jus bandys įtikinti, kad kažkas skriaudžia, nuolat apvagia ir apgauna, tačiau turite demonstruoti pagarbą sau ir pasakyti: man reikia ne užuojautos ar gynybos, o padoraus ir aiškiu planu paremto atstovavimo.
Nepasiduokite emocijoms ar pirminiams vertinimams. Tai viena pagrindinių taisyklių žurnalisto darbe, tačiau ji galioja ir tiems, kurie ne kalbina, bet vertina politikus. Politikoje visada tvyro tam tikras emocinis laukas, kuris išjudinamas skandalingų pasisakymų, aršios kritikos ar kaltinimų. Už viso to reikia stengtis įžvelgti turinį ir jo logiškumą.
Lietuvoje politikų pasirinkimas dažnai vyksta estetiniu principu, lyg svarstant apie patinkantį atspalvį ar formą. Prieš bet kurį pasirinkimą turėtumėte atsikvėpti, suskaičiuoti iki dešimties, išgerti šalto vandens ar užsipilti jo sau ant perkaitusios galvos ir paklausti – ar aš renkuosi geriausią variantą?
Galiausiai, ko aš tikiuosi iš politiko? Ar mano sprendimo kriterijai atitinka mano lūkesčius? O jei aš netikiu politinio sprendimo galimybe, manau, kad visi vagys ir reikia rinkti mažiausią, tai ar verta man rinktis apskritai?
Formuokite savo pažiūras ir būkite kritiški patys sau. Tai turbūt svarbiausia taisyklė iš tų, kurias aš pasistengiau jums apibrėžti. Didžioji problemų dalis kyla iš to, kad mes bandome veikti veidrodžio principu, atspindėti kitų pažiūras ar idėjas, bet neprisiimame atsakomybės už savo sprendimą.
Didžioji dalis politikų ar politinės komunikacijos veikėjų norėtų, kad jūsų pasirinkimas būtų nulemtas labai paprastų kokybių, kurias būtų galima išskaityti iš jūsų „Facebook“ sienos, pirkinių krepšelių, laimės indeksų ar aptakių atsakymų apklausose.
Bet jūsų pasirinkimas turėtų būti individualus ir atliktas, visų pirma, kritiškai įvertinus save ir savo lūkesčius. Jei tie, kurie formuoja šiandienos politiką, mano, kad jiems tereikia išskaidyti masę į socialines grupes ir tada joms pasiūlyti tai, ką šios nori išgirsti, tai jūsų darbas yra įrodyti, kad didžiuosius politinius sprendimus vis dar atlieka pažiūras nuolat formuojantis, permąstantis ir kritiškas sau individas.