Dabar, kai JAV nužudė Qassemą Soleimanį, Irano generolą, kuris vadovavo revoliucijos gvardijos korpuso pajėgoms, virš rinkos pakibo didysis klausimas: ar atsakydamas Iranas kaip ginklu nepasinaudos nafta?
Nėra jokios ypatingos priežasties manyti, kad Irano atsakomieji veiksmai bus nukreipti į naftą, išskyrus tai, kad net labiausiai saugomi pramonės įrenginiai pasirodė esantys pažeidžiami, o nuolatinis naftos tanklaivių srautas, plaukiantis per Hormuzo sąsiaurį, suteikia į valias galimybių sutrikdyti tiekimą. Remiantis „Bloomberg“ surinkta informacija, praėjusį mėnesį iš Persijos įlankos ir link JAV uostų per kanalą praplaukė apytiksliai 34 milijonai barelių naftos iš Saudo Arabijos, Irako ir Kuveito.
Rugsėjo mėnesio išpuoliai prieš Saudo Arabijos naftos perdirbimo įrenginius Abkaiko ir Churaiso kompleksuose trumpam nutraukė 5,7 milijonų barelių kasdieninį tiekimą – tai tapo kol kas didžiausio masto tiekimo sutrikimu. Pagaliau pasaulis pajuto, kad naftos atsargos – gamybos pajėgumai, beveik išimtinai valdomi Saudo Arabijos – nė iš tolo nėra tokios saugios, kaip kadaise manyta.
Nors atsakomybę už išpuolius prisiėmė [Irano remiamos] Jemeno „Houthi“ pajėgos, kurias nuo 2015 m. bombarduoja Saudo Arabijos vadovaujamos oro antskrydžių kampanijos, JAV ir Saudo Arabija apkaltino tiesiogiai Iraną. Į Saudo Arabiją nusiųsti Jungtinių Tautų tyrėjai nesugebėjo patvirtinti amerikiečių ir saudo arabų kaltinimų, jog už išpuolius atsakingas Iranas. Pats Iranas neigia juose dalyvavęs.
Oro antskrydžiai trumpam pašokdino naftos kainas, tačiau kainų siautulys buvo trumpalaikis. Dėl niūrios naftos paklausos perspektyvos ir greitų saudo arabų veiksmų (jie nuramino rinkas praėmę naftos atsargas ir panaudoję laisvus pajėgumus) vos po kelių dienų kainos buvo mažesnės nei prieš išpuolius.
Nors naftos paklausos augimo prognozės pirmajam 2020 m. pusmečiui dar nepasitaisė, pažadas, kad vėliau šį mėnesį bus pasirašytas „pirmojo etapo“ prekybos susitarimas tarp JAV ir Kinijos įnešė šiek tiek daugiau optimizmo. Tuo tarpu pasiūla gali sumažėti, nors aš ir toliau skeptiškai vertinu tai, kiek realių atsargų bus pašalinta iš rinkos naujuoju susitarimu tarp naftą eksportuojančių šalių organizacijos ir jos didžiųjų naftą gaminančių partnerių (bendrai žinomų kaip OPEC+).
Saudo Arabijos įsipareigojimas atsisakyti papildomų 400 000 barelių per dieną, viršijant sutartą planą, tik sugrąžins produkciją atgal į vidutinį lygį, kurį šalis pumpuoja nuo kovo mėnesio. Rusijos naftos ir kondensato (tam tikros lengvos naftos, išgaunamos iš dujų telkinių) gamyba pasiekė posovietines aukštumas. Neįtraukus kondensato į naująją kvotą, kuri pastatys Rusiją į vieną eilę su OPEC šalimis, bus lengviau įvykdyti naują produkcijos tikslą – ketvirtadalis naftos produkcijos sumažėjimo iki gruodžio pabaigos buvo kompensuota didesne kondensato gamyba, praneša šalies energetikos ministerija.
Pasiūlos santūrumas labiau tikėtinas dėl sulėtėjusio JAV produkcijos augimo ir galimai vis mažesnio tiekimo iš OPEC „abejotino šešetuko“. Dėl aukštesnių naftos kainų JAV skalūnų gamintojai galėjo apdrausti didesnę dalį savo 2020 m. produkcijos, tačiau tai nebūtinai reikš suaktyvėjusią gavybą ir tiekimą, nes investuotojai ir toliau reikalauja griežtesnės fiskalinės disciplinos.
Ką tik paskelbti oficialūs JAV spalio mėnesio gamybos duomenys rodo, kad rugsėjį dienos norma siekė visus 170 000 barelių. Vis dėlto tai yra 90 000 barelių per dieną mažiau, nei numatė Energetikos informacijos administracija. Nepakankamas skalūnų tiekimas per ateinančius mėnesius gali dar labiau sumažinti pasiūlą.
Tokia įtampa rinkoje reiškia, kad bet koks išpuolis prieš regioninius naftos įrenginius gali turėti ilgesnį poveikį, nei tai nutiko rugsėjį. Ne veltui naftos rinkos tokios susinervinusios.
