Kuo toliau, tuo labiau mes savo paskaitose einame į tą teritoriją, kurioje dalykai darosi vis sudėtingesni ir vis sunkiau įtikinami. Jie atrodo šiek tiek, kaip raganų mokslas, horoskopai ir acto garinimas. Tačiau tai nebūtų tikslu: aš pasakoju apie dalykus, kurie veikia – ir man ir daugeliui kitų, tik mokslas tiksliai nesutaria, kaip tai veikia. Nors niekas neneigia, kad tai tikrai veikia. Tačiau juk kai nesupranti, kaip iš sėklos užauga augalas, kurio vaisius galima nuskinti ir suvalgyti, tai dar nereiškia, kad negalima ir amoralu pasakoti apie tai, kada geriausia sėti ir kada geriausia nuimti derlių – jeigu turi didelę patirtį su tais augalais.
Palangoje yra vienas restoranas, kuriame dirbančios šeimininkės nėra baigusios jokių teorinių kulinarijos mokslų: jos tik labai gerai išmokytos dirbti prie dujinės plytos ir orkaitės, ir joms viskas gaunasi, nors galbūt jos teoriniame, akademiniame lygmenyje ir nežino, kodėl štai šį produktą reikia kepti tiek laiko ir tokioje temperatūroje, o kitą – visiškai kitaip. Tai aš esu kaip tos šeimininkės, kalbant apie daugelį dalykų. Bet pasakoju tik apie tai, ką pats esu išbandęs, ir kas man veikia.
Po to, kai aptarėme proto veikimą pagal užduotis, fone, kai protas galvoja, o jūs užsiimate kuo nors kitu, dabar eikime į dar gilesnius vandenius. Ši teorija vadinama „teigiamu vizualizavimu“ (positive visualisation), ir turi dar kitą pavadinimą: „kūrybinis vizualizavimas“ (creative visualisation), ir būtent tokiu vardu buvo pateikta pasauliui prieš keturis dešimtmečius.
Jei dabar papasakočiau, kaip ta teorija buvo pateikiama, kas ją pateikinėjo ir kaip ji buvo aiškinama, tai kaip mat nutrauktumėt mano straipsnių prenumeratą ir, ko gero, sudegintumėt visas mano knygas ir žurnalus, o gal ir koldūnus išmestumėt. Pasakysiu tik tiek, kad ją labiausiai skelbė ir reklamavo ezoterinės 1970-ųjų religijos „New Age“ (sakykim taip, „Naujieji laikai“) propaguotojai – tai anuomet madinga Vakaruose religija, kuri šiandien skamba visiškai cingu-lingu ir komiškai, bet tada tai buvo atradimas tarp žmonių, ypač pasiturinčių, kuriems atsibodo prieš tai buvusio dešimtmečio hipių judėjimas, bet kažko tokio vis tiek reikėjo gyvenime – apie dvasią, visatos jungtį, alternatyviąją mediciną ir panašius dalykus.
Kaip dažnai būna su visokiomis religijomis ir acto garinimo mokymais, ne visi dalykai, kuriuos jie ten kalbėjo, buvo nusišnekėjimas, ir ten buvo kai ko, ką išbandė žmonės už religijos ir apeigų ribų, ir nebūtinai apsikaišę margaspalviais skudurais, ir vienas tų dalykų buvo būtent vadinamoji teigiama vizualizacija. Techniką galima paprastai aprašyti taip: jei ko nors labai nori, kad įvyktų, pabandyk įsivaizduoti, kad tai jau įvyko, ir tai (greičiausiai) įvyks.
Nepaisant to, kad visa tai skamba nemoksliškai (iš pirmo žvilgsnio), teoriją pirmieji pradėjo taikyti profesionalūs golfo treneriai, raginę savo auklėtinius įsivaizduoti kamuoliuką skriejantį ir įkrentantį į duobutę, ir sistema objektyviai gerino rezultatus (kodėl – netrukus paaiškinsiu). Paskui šią techniką pradėjo naudoti verslininkai, pardavėjai ir projektų vadovai, ypač sudėtingų projektų, kurių įvykdymui reikia ne tik daug pastangų, bet ir gero kolektyvo, ir taip pat nemažai sėkmės. Techniką naudoja sėkmingiausi Holivudo scenaristai, naudoja rašytojai ir dar daugelis kitų profesijų žmonių, kurių daugelis yra labai skeptiški ir kurie tikrai neliestų nieko, kas labai greitai neįrodo savo veiksmingumo.
Jei tai skamba, kaip būrėjų ir horoskopų aiškintojų paistalai, tai nekaltinu jūsų, nes tai tikrai taip skamba, kol nepradedi aiškiai suvokti, kad viskas ne taip paprasta, ir kad rezultatai, žinoma, nėra garantuoti (kaip ir kitur gyvenime, rezultatą pasiekia tas, kas stengiasi labiausiai, ateina į treniruočių salę pirmas ir išeina paskutinis, perskaito daugiau už kitus, išmoksta daugiau už kitus ir kitokiais būdais žiūri tik į priekį, o ne į tuos, kas bindzena už jūsų.
Pirmas dalykas – jei bandysite šią techniką, taikydami „kritišką požiūrį“, girdi, kažkas štai bandė, ir jam nepavyko, tai tikrai nepavyks ir jums. Jei jūs vietoje sėkmės tikslų ieškosite nesėkmės pavyzdžių (kurie labai greitai tampa nesėkmės tikslais), jums tikrai nepasiseks, tada galėsite triumfuoti, šaukdami, kad čia nesąmonė, ir patys sau būsite įrodę, kad jums nesiseka. Jūs to norite? Nemanau. Norite įrodyti, kad kažkas neveikia ir kažkur nesiseka? Baikit. Juk žymiai maloniau įsitikinti, kad kažkas veikia, kažkas sekasi ir kažkas jums padėjo. Na, žinoma, jei esate pilnas negatyvo ir norite sau tai patvirtinti, tai irgi – pirmyn, nes, kaip sakoma, jei nieko negali pastatyti, tai bent jau kažką turi sugriauti, ir nuo to pasijusite šiek tiek geriau, tačiau tai nepadės jums pasiekti jokių tikslų, jeigu, žinoma, kokių nors tikslų jūs apskritai turite.
Antrasis žingsnis – tai kaip tas įsivaizdavimas veikia tikrovėje? Aha. Jis neturi būti lengvas ir greitas. Jis turi būti be galo smulkus, aiškus, konkretus, fotografinis, su visomis smulkmenomis, ir neskubantis. Jūs tam turite skirti jėgų ir laiko.
Duosiu jums pavyzdį. Man kažkada didžiulė svajonė ir gyvenimo tikslas buvo gyventi didelę laiko dalį Kalifornijoje. Mylėjau tą kraštą dar tada, kai buvau jame lankęsis tik kelis kartus po kelias dienas ar kelias savaites. Man pavyko įgyvendinti savo svajonę tada, kai iki smulkmenų, iki detalių, įsivaizdavau viską, kaip aš ten gyvensiu. Kaip nusileis mano lėktuvas, kaip pasiimsiu bagažą, kaip pasiimsiu išsinuomoto automobilio raktelius atvykęs ir važiuosiu į tą namą, kuriame gyvensiu, kaip privažiuosiu prie to namo, kaip išsuksiu iš pagrindinės gatvės į nesvarbią gatvelę ir net kaip prieš sukdamas įjungsiu posūkio signalą, ir kaip pastatysiu automobilį atvažiavęs ant takelio prie namo, ir jei tai bus vakaras, kaip girdėsis žiogų ir cikadų čirpimas ir kaip judės tropinių medžių lapai, ir kaip išsikrausiu viską iš automobilio, kaip nešiu lagaminus, kaip atrodys svetainė, sofa, virtuvė, šaldytuvas, miegamasis, vonia – reikia netingėti įsivaizduoti VISKĄ.
Ir, kaip jums patinka – aš dabar pusę laiko praleidžiu Kalifornijoje ir gyvenu tiksliai tokį gyvenimą, kokį buvau įsivaizdavęs, anksti ryte keliuosi, kaip buvau įsivaizdavęs, einu pasivaikščioti kelis ar keliolika kilometrų, rašau, sustoju kavos arba riestainio (beigelio) su kiauliena ir kiaušiniu pusryčiams, ir kava mano riešutais kvepianti, nes tokią labiausiai mėgstu, ir absoliučiai tokį gyvenimą turiu, nes pasirinkau ir įsivaizdavau taip gyvai, kad gyviau neįmanoma.
Rašytojams (tiems, kas nori būti sėkmingi) patariama įsivaizduoti, kaip jų knyga yra spausdinama didžiuliu tiražu, jie turi sapnuoti spaudos mašinas (blogas tas rašytojas, kas niekad nebuvo spaustuvėje, nes tai yra magijos dalis, ir jums privalu apie tai žinoti, būti mačius ir nusimanyti), įsivaizduoti, kaip prie jos nutįsta eilės laukiančių autografų, įsivaizduoti, kaip kartojami leidimai, įsivaizduoti honoraro čekius, kuriuos atsiunčia leidykla, įsivaizduoti visus įmanomus autoriaus sėkmės požymius, ir tada tai įvyksta. Iš kur žinau? Aš pats esu tai išbandęs. Mano visos knygos yra bestseleriai, kitokių nebūna.
Čia ne toks reikalas, kad jūsų protas įkrauna kosminę energiją ir paslaptingu būdu išsiverčia į realybę. Tai būtų nesąmonė, net aš jums tai pasakyčiau.
Tačiau labai detalus, labai konkretus ir vizualus įsivaizdavimas padaro tokį dalyką: jis nuostabiai koncentruoja jūs dėmesį į tuos dalykus, kuriuos jūs labiausiai norite pasiekti. Protas be nukreipto dėmesio yra niekas, o dėmesys, sukoncentruotas į vieną tikslą, gali daryti neįtikėtinus dalykus. Čia tas pats, kaip su saulės šviesa: šiaip ji tik šildo ir galbūt gali suteikti įdegį, tačiau paimkite padidinamąjį stiklą, nukreipkite į vieną tašką, ir galėsite deginti medį, o jei dar geresnį stiklą pasitelksite, galėsite nors ir metalą ar akmenį pjauti. Nes kas yra lazeris? Tai tik šviesa, sukoncentruota į labai siaurą pluoštą labai gerai parinktais stiklais ir tinkamu elektromagnetiniu poveikiu. Tačiau tai, kaip bevartyk, tik šviesos spindulys.
Taip ir dėmesys – kai jis koncentruotas, jis pasiekia absoliučiai fantastinius rezultatus, tokius, kurie neįmanomi daugumai žmonių, nes daugumas žmonių tingi arba neprisiruošia koncentruoti savo dėmesį. Kaip visada, laimi tas, kas koncentruoja dėmesį labiausiai. Tas, kas tai daro su beprotišku užsidegimu. Tas, kas nebijo būti palaikytas keistu ar bepročiu.
Jūs tikrai žinote, kad daugelis žmonių, kurie labai daug pasiekia, pirmiausia, labai gerai žino, ko nori, ir dar jie labai gerai moka papasakoti apie savo svajonę, su tokia daugybe detalių, su tokiu įsigilinimu, su tokia aistra ir tokiu pasišventimu, kad juos daugelis laiko pamišusiais. Jie tiesiog labai gerai koncentruoja savo dėmesį. Jie labai daug yra galvoję apie tai, ko jie konkrečiai nori. Niekada nepasiekia tikslo tie žmonės, kurie nesugeba sklandžiai, aiškiai, detaliai ir suprantamai papasakoti apie savo tikslą. Kodėl jie nesugeba papasakoti apie jį? Nes jie nėra apie jį pakankamai daug galvoję ir nėra savo tikslo pakankamai gerai įsivaizdavę.
Teigiamoje vizualizacijoje neturi būti palikta jokių tuščių vietų, jokios erdvės „sugalvosim paskui“ arba „čia tik detalės“ – ne, jūs turite galvoti ir apie bendrą vaizdą, ir apie generalinę viziją, ir apie detales, iki pačių smulkiausių ir niekingiausių, turite ir paviršių didelį aprėpti, ir gręžti labai giliai, ir tik taip ši sistema padės veikti.
Dabar, kai pasigilinome, supratote (manau), kad tai nėra jokia magija, tai tik dėmesio koncentravimo pratybos, tai tik išvalymas galvojimo proceso nuo visko, kas nereikalinga, ir sutelkimas į vieną, labai siaurą ir labai kaitrų spindulį. Tiek tame ir magijos. Gaunasi ta pati sena taisyklė: jei visas jėgas sutelki į vieną tašką, tai tam vienam taškui tenka labai, labai daug jėgos, ir tada greičiausiai ateina laimėjimas, nes jis negali neateiti.
Kitą kartą kalbėsimės apie tai, kaip teisingai svajoti, kad jūsų svajonių niekas nestabdytų. Arba, kitaip tariant, kad labai daug gyvenime yra tiesiog juodo ir balto, gero ir blogo, klaidingo ir teisingo, ir kaip negalvoti apie atspalvius.
