Čia mūsų jubiliejinė, dešimtoji paskaita (arba pokalbis, kaip jums labiau patinka), ir ta proga reikia kažko truputį ypatingo. Kad būtų ne taip, kaip kiekvieną savaitę, ir todėl šiandien šiek tiek stebuklingų pastebėjimų ir patarimų. Todėl pakalbėsime apie dalykus, kurių niekas negali žmoniškai paaiškinti (arba paaiškinimai yra labai aptakūs), nors ir seniai yra pastebėję.
Daugelis esame pastebėję, kad mūsų smegenys, kaip geras išmanusis telefonas, turi tokių funkcijų, kurias mes žinome, bet niekaip negalime suprasti. Pavyzdžiui, aš žinau, kad iPhone funkcija „Siri“ yra kuo toliau, tuo protingesnė, ir man padeda vis daugiau dalykų daryti, vis dažniau gerai supranta lietuviškus vardus ir pavardes, ir vis rečiau klaidingai supranta užduotis. Kiek už šios funkcijos dirbtinio intelekto, kaip jis veikia, ir kaip tai pasiekiama, aš nesuprasiu, tačiau žinau, kad ji veikia.
Taip yra ir viena funkcija, kuri jums nesuveikė tik tokiu atveju, jei niekada jos nebandėte. „Aš pats sau esu žadintuvas“.
Žadintuvo niekam iš mūsų, tiesą sakant, nereikia: visi, kas išbandė šią savaiminio žadinimo schemą, žino, kad ji veikia visada ir veikia tiksliai – pakanka pagalvoti, kad jūs norite atsibusti tam tikrą valandą. Nepavyks tik tada, jei būsite pervargęs, arba nueisite miegoti prisigėręs alkoholio ar vaistų (nors, tiesą sakant, jeigu padauginsite žaliosios gyvatės ar tablečių, tai nė žadintuvas gali nepadėti, net jei ir mechaninis ir ant lėkštės pastatytas, todėl nebandykite šito namie). Visais kitais atvejais pakanka nuspręsti, kad pabusite, ir tai gausis.
Beje, apie žadintuvą, padėtą ant lėkštės, kad garsiau skambėtų. Jei jūs pragariškomis pastangomis plėšiate ryte akis, stenate, riaumojate, ropojate į virtuvę ir inkščiate „man reikia kavos, aš be jos negaliu gyventi“, tai jūs labai save žalojate, elgiatės neprotingai, droždami ir naikindami savo gyvenimą, kuris jums vienintelis duotas, ir kas iš to būna, tuojau pakalbėsime.
Žinote, kaip mūsų tėvų ir senelių karta, jau pasiekę penkiasdešimtmetį, o juo labiau – šešiasdešimtmetį, atrodydavo taip, lyg gyvenimo pabaiga būtų jau čia pat? Tai buvo senelio, dieduko amžius. Išlydėtuvės su austine „50“ arba „60“ juosta buvo pusiaukelė į pakasynas, visi kalbėdavo apie gerai nugyventą gyvenimą. Šiais laikais žmogus, kuriam 50, antrą (arba trečią) kartą sėkmingai tuokiasi, ir niekam neatrodo, kad čia kažkas tokio nenormalaus. Gyvenimas tiesiog prasitęsė, pailgėjo mažiausiai kokiais dvidešimčia metų, o gal ir trisdešimčia. Kaip jums atrodo, kodėl taip? Žinoma, vienas dalykas yra neigiamas ir fatališkas nusiteikimas. Jei nusiteiki, kad gyvenimas baigtas, tai jis greičiausiai ir būna baigtas. Jei sakai „nieko nebus“, tai nieko ir nebus. Paprasta.
Antras dalykas: mūsų tėvų, o juo labiau senelių, karta atrodė taip, kaip atrodė, ir suseno taip, kaip suseno, būtent dėl to, kad labai anksti kėlėsi, nepakankamai išsimiegodavo ir galvodavo, kad kuo daugiau kentėsi ir kuo stipriau kankinsi save, tuo tauresnis būsi. Žudytis darbe, „save deginti“, dirbti, kaip perkaitusiam boileriui jiems atrodė labai kieta. Ne veltui į sovietų kariuomenę vilkdavo aštuoniolikmečius, o 27 metų jau buvai brokas: po to žmogus jau pradeda senti, sparčiai gadintis ir gesti, ir viso gero, net patrankų mėsai netinka; buvo laikoma, kad net jeigu jau davėme leidimą netarnauti kariuomenėje, nes mokosi kažkokioje valstybei reikalingoje profesijoje, tai jau po tų mokslų imti tavęs į kariuomenę neapsimoka, nes jau esi arti savaitės. Žmonės, kurie tarnaudavo toje pačioje kariuomenėje, ten irgi buvo drožiami, lyg jų sveikata ir gyvenimas būtų nemokami (o tokie ir buvo). „Vyriškumo mokykla“, suprantate: keltis kuo anksčiau, būti kuo nesmagiau ir žiemą šalti ausis, nes „sunku mokymuose, lengva mūšyje“, kitaip tariant, kuo daugiau save žaloji ir kuo blogiau jautiesi, tuo visiems geriau. Tik ne tau, žinoma.
Tai aš dabar turiu jums klausimą: o jūs tikrai norite su savimi elgtis taip, kai su sovietiniais vergais elgėsi šalies šeimininkai (saugumiečiai ir banditai)?
Koks atsakymas iš manęs šiose pamokose apie žmogiškąją laimę? Jeigu darbas iš jūsų reikalauja būti ir gyventi taip, kaip jums nesmagu, bjauru ir dar gadina jūsų sveikatą, tai to darbo tikrai reikia ne jums, o kažkam kitam. Nuo nelaimingo darbo niekas laimingas nepasidarė. Ir kėlimasis ryte neišsimiegojus irgi nėra būdas palengvinti savo laimę. Jūsų darbas, turbūt, yra susirasti kitą darbą.
Aukščiau aprašytas paprastas mechanizmas, kai jūs prabusite vien todėl, kad iš vakaro pasakysite sau, kad jums tą valandą reikia atsibusti, gali nesuveikti tik tada, jei bandymą vykdysite nusiteikę neigiamai ir galvodami „ne, nesąmonė, nesuveiks“. Jei galvosite, kad nesuveiks, tai ir nesuveiks. Tiesiog jūs patys sau kenkiate, būdami skeptiški. Buvimas skeptišku, beje, dažnai yra bailumo išraiška, kai žmogus prisišaukia blogą sėkmę, nes labai gerai įsivaizduoja, kaip jam štai tuojau nepasiseks.
Tačiau dabar sugrįžkime prie pagrindinės šiandieninio pokalbio temos. Žinote tą posakį: „rytas už vakarą gudresnis“? Atseit, jei ryte nežinai, ką reikia daryti, palauk rytdienos, ir rytoj bus protingesnis sprendimas. Tame yra paslėpta prasmė, tik galbūt ne tokia, kokią daugelis įžiūri šioje patarlėje. Esmė yra ne tame, kad vakarais neva priimami kažkokie blogesni sprendimai, o rytas yra kokybiškas laikas spręsti dalykus. Ne, tiesiog kai kuriems dalykams smegenims reikia laiko, ir smegenims dažnai reikia užduoti darbo ir palikti jas ramybėje.
Būtent dėl to yra vienas triukas, apie kurį galbūt esate girdėję: iš vakaro reikia susirašyti užduotis rytdienai (ne tai pačiai dienai), į sąrašą užrašų knygelėje (ne mechanines užduotis, apie kurias nėra ką galvoti, pavyzdžiui, ne „įjungti indaplovę“ ar ką nors panašaus), ir per naktį jūsų protas dirbs prie tų užduočių.
Jeigu kažkur nerandate atsakymo, ypač kūrybinio sprendimo, jums reikėtų aiškiai suvokti, ką bandote sugalvoti, kokį atsakymą bandote surasti, gal net užsirašyti (tuoj pasakysiu, kodėl), ir tada palikti klausimą ramybėje. „Let‘s sleep on it“, kaip sako anglai – dabar paliekam, pamiegam, o kitą dieną žiūrėsim. Nebūtinai rytoj, vieną iš dienų. Ir jūs paliekate klausimą ramybėje, bet jūsų smegenys pradeda užsiimti šiuo reikalu ir jo nepalieka, kol neišsprendžia. Atsakymas ateis netikėtai, kai apie klausimą negalvosite, jis ateis, kaip elektroninio pašto žinutė. Netikėtai.
Tai veikia. Aš nežinau, kaip tai veikia, nes aš nepakankamai nusimanau apie žmogiškojo mąstymo fiziologiją, bet tai tikrai man visada padeda. Smegenys – tai kompiuteris, kuris dirba galingiau, negu mes patys galime suvokti savo jutimais (taip, kaip mes pajuntame danties skausmą, šaltį, triukšmą). Mes nematome, kas vyksta kompiuterio arba išmaniojo kompiuterio viduje, bet tai nereiškia, kad jis nustoja veikęs, kai mes nustojame žiūrėti į ekraną. Arba kad mums reikia nuolatos prižiūrėti, kaip veikia dujinis katilas, šaldytuvas arba dulkių siurblys, kad jis geriau veiktų. Taip nėra. Automatinė skalbimo mašina ar indaplovė puikiai dorojasi su savo užduotimis, kai jūs darote ką nors kitą.
Lygiai taip pat mes galime duoti smegenims darbą ir tada skambinti mamai, arba klausytis muzikos, arba skaityti knygą. Jos susitvarkys.
Žmonės sako „laužyti galvą“ arba „sukti galvą“, kai jie kalba apie tai, kad kažkas labai intensyviai galvoja apie kažkokią užduotį ir niekaip neranda sprendimo. Jei kažkas laužo galvą arba ją suka, jis tikriausiai užsiima neproduktyvia veikla, nes galvojimui nereikia kančios, ji nėra būtina, privaloma ar reikalinga. Dar kartą: jei jums kažkas labai sunkiai gaunasi arba nesigauna, greičiausiai tai darote neteisingai. Kaip daryti tai teisingai? Čia jau jūsų pačių reikalas, nes tik asmeniškai atrastas atsakymas kiekvienu konkrečiu atveju nulems gerą baigtį. Kaip daryti teisingai, yra ta pati taisyklė. Išanalizuokite, ką darote, pažiūrėkite, kas iš to gaunasi, ir nustokite daryti tuos dalykus, kurie neduoda rezultato. Tada beliks dalykai, kurie duos rezultatą. Kartoti tai, kas jau buvo pastebėta neveikiant, yra kvaila. Kvailumo apibrėžimas, kaip žinote, yra kartoti tuos pačius veiksmus ir tikėtis skirtingo rezultato.
O užsirašyti užduotį, arba klausimą, arba problemą, kurią turite išspręsti jūs pats, yra svarbu todėl, kad tik tada, jei galite tai aiškiai ir suprantamai, sklandžiai ir raiškiai išdėlioti, jūs esate pakankamai gerai suformulavęs (arba suformulavusi) problemą.
Būtent todėl neužsiimu jokiais reikalais, jokiais pasiūlymais, jokiomis idėjomis, dėl kurių „reikia susitikti ir paplepėti“. Ne, visada prašau, kad man klausimo esmę išdėstytų keliomis pastraipomis. Jei žmogus negali to padaryti, klausimas manęs nedomina ir nėra vertas mano laiko.
Jei žmonės į jus kreipiasi, bet nesugeba paaiškinti, ko jie nori, tai jiems dar anksti į jus kreiptis. Tegu jie patys išsidėlioja, ko jiems reikia, o paskui trukdo kitus savo pasiūlymais. Niekas neturi pareigos knistis svetimame chaose, nebent būtų profesionalus psichiatras arba buhalteris, kuriam moka algą, kad iš įmonės vadovo betvarkės darytų tvarką.
Lygiai tą patį reiklumą turite taikyti ir sau pačiam. Jei jūs negalite išspręsti kažkokios užduoties, greičiausiai yra taip, kad neskyrėte pakankamai daug laiko ir pastangų, kad suformuluotumėte užduotį. Jūs neturite išsprendžiamos problemos, kol nesuprasite tiksliai, kokia tai problema, ir tik tinkamai suprastos problemos yra išsprendžiamos. Užduoties arba klausimo formuluotė yra visada pusė sprendimo. Todėl netapkite nelaimingesniais, kankindamiesi ties klausimais, kurie neišsisprendžia gal tik todėl, kad nepasirūpinote gerai jų suformuluoti.
Kitą savaitę kalbėsimės apie seniai išbandytą, žinomą ir patikimą sėkminga formulę, kuri vadinama „teigiama vizualizacija“, tai yra, kai labai ko nors nori, tai ir įvyksta, jei pakankamai gerai ir detaliai tą dalyką įsivaizduoji.
