Daugiau nei 200 puslapių knygoje „Lietuva. Kelionė į nepažinta“ olandiškai skaitantys neras daug Lietuvos fotografijų, miestų žemėlapių, barų adresų ar kito turistiniams šalių aprašymams būdingų atributų. Tai užsieniečio pasivaikščiojimas po Lietuvą. Pasivaikščiojimas belgiškas – neskubus, atvėrus akis, pastebint detalių grožį, įsiklausant, kokią šalies istoriją ir žmonių charakterį atskleidžia aplinka, ką pasakoja pastatų sienos.
Neįmanoma aprašyti, su kokia aistra ir meile K. Van Eeghemas Lietuvos ambasadoje Belgijoje skaitė ištrauką iš savo knygos – apie Kauno senamiestį, Laisvės alėją, modernizmo epochos pastatus, kurie tarsi „atspindi atgimusios tautos jėgą, optimizmą“... „Romuvos“ kino teatrą, kuris duris atvėrė jau po Lietuvos okupacijos, kurią keitė kita okupacija ir dar kita…
Viena iš klausytojų net nesusilaikė – paprašė, kad jis savo knygą padarytų audio knyga.
Žinomas Belgijos televizijos ir radijo laidų vedėjas, keliolikos knygų autorius, dabar 67-erių K. Van Eeghemas Lietuvą atrado prieš dvejus metus ir labai sunkiomis asmeniškai aplinkybėmis – nuo prostatos vėžio mirė jo brolis (kaip anksčiau ir jo tėvas), o ir pačiam K. Van Eeghemui buvo nustatyta ši liga. Bet jis spėjo iki didelių komplikacijų pasidaryti operaciją ir išvyko „į nepažintą“.
Iš pradžių planavo parašyti knygą apie visas tris Baltijos šalis, bet apsilankęs vienoj jų – Lietuvoje, suprato, kokie mes, „baltai“, skirtingi, kokia nuostabi yra Lietuva ir kokie įdomūs žmonės yra lietuviai.
„Turi „sumokėti už įėjimą“, kad patektum į lietuvio širdį. Bet kai tai padarai, surandi draugą visam gyvenimui“, – interviu DELFI teigė K. Van Eeghemas, su pasididžiavimu ir kartu su šiokiu tokiu, gal net lietuvišku kuklumu sakydamas, kad įsimylėjo mūsų šalį.
– Tikriausiai šis klausimas jums jau įgrįsęs, bet aš dar kartą paklausiu: kodėl nusprendėte vykti į Lietuvą?
– Ne, jokių problemų dėl šio klausimo neturiu. Visų pirma, važiavau rašyti knygos ne tik apie Lietuvą, o apie visas tris Baltijos šalis. Bet kai pamačiau Vilnių (tai buvo pirmasis mano aplankytas miestas Baltijos šalyse) – aš įsimylėjau. Tada pasakiau savo leidėjui: turiu parašyti knygą apie šią šalį, kuri tokia graži, nuostabi ir įspūdinga. Be to, Lietuvos istorija labai sudėtinga.
Aš įsimylėjau Lietuvą, jos grožį ir jos žmones bei tai, kaip jūs žiūrite į Europą.
– Vis dėlto pasaulyje, Europoje daug gražių šalių ir daug nuostabių žmonių ten gyvena. Kodėl Lietuva, o ne, tarkime, Kroatija?
– Na, visų pirma, Lietuvą su Flandrija (Belgijos regionas – red. past.) sieja labai gili istorija ir seni, labai seni ryšiai, apie kuriuos nedaugelis žino. Viduramžiais Biurge buvo Hanza miestų tinklo centras, o Memelis (dabartinė Klaipėda – red. past.) priklausė šiai sąjungai. Labai įdomu, kad Šiaurės Europoje buvo tiek daug Hanzos sąjungos miestų, apie kuriuos mes beveik nieko nežinome. Todėl nusprendžiau keliauti ne tik į Lietuvą, bet ir į Rygą bei Taliną.
Tačiau kai pirmą kartą atvykau į Vilnių, o po to aplankiau Klaipėdą, supratau, kad turiu skirti šiai šaliai visą knygą.
– Tai pirmoji mintis buvo parašyti knygą apie visas tris Baltijos šalis?
– Taip, tačiau Baltijos šalys – tai iliuzija, kurios nėra realybėje. Baltijos šalys tik dėl to „Baltijos“, nes yra prie Baltijos jūros. Tai labai skirtingos šalys – skirtingos etniškai, kalbiškai ir gyvenimo būdu. Skirtingos bendravimo ir net valgymo papročiais, o ir istorija yra visiškai skirtinga.
Bet tai supratau tik, kai atsidūriau ten. Todėl ir mano knyga vadinasi „Lietuva. Kelionė į nepažintą“. Būtent, „nepažintą“ – labai gaila, kad taip yra, nors mus skiria tik dviejų valandų ir dešimties minučių skrydis. Beveik kiekvienas belgas yra skridęs dvi valandas ir dešimt minučių į Pietus, tarkime į Ispaniją.
Lietuva nėra toli, ji egzotiška, daug egzotiškesnė nei Ispanija, Portugalija ar Graikija. Ji skirtinga, bet atvykti ir pamatyti, kas Europos širdis, būtina. Čia galima rasti nuostabių barokinių miestų, kurių nerasi Latvijoje ar Estijoje. O ir ryšys su Europa yra labai stiprus ir svarbus.
– Kiek kartų buvote ir kiek laiko praleidote Lietuvoje?
– Iš viso, matyt, Lietuvoje pragyvenau pusmetį. Pirmą kartą išbuvau du mėnesius, o tada turėjau grįžti dėl sveikatos. Tuomet sirgau vėžiu ir turėjau pasitikrinti, kokie yra gydymo rezultatai. Bet iškart po to vėl grįžau į Lietuvą, tada grįžau, grįžau ir dar ne vieną kartą grįžau į Lietuvą.
Mačiau ir žiemą, ir rudenį, mačiau visus metų laikus Lietuvoje. Tarkim, Trakai žiemą – įspūdingo grožio. Net atrodo, kad atsiduri Holivudo filmų scenose.
Pirmą kartą atvykau gegužės mėnesį ir tuo metu buvo plius 30 laipsnių šilumos. Tąkart koncerte susitikau su Vytautu Landsbergiu ir jis net pasiskundė, kad per karšta: „Mes nepripratę prie 30 laipsnių šilumos, prie minus 30 – galbūt, bet tikrai ne prie plius 30.“
Kitą kartą atvykau sausio viduryje ir supratau, kad V. Landsbergis buvo teisus – Lietuvoje gali būti labai šalta. Tad visada sakau, keliaukite į Lietuvą vasarą, taip bus geriau – nereiks šalti.
– Kaip pats apibūdintumėte savo knygą? Tai – kelionės vadovas, dokumentika, grožinė literatūra ar...?
– Mano knyga – tai pasivaikščiojimas po šalį. Aš esu tas, kuris nuolat vaikšto. Kasdien nueidavau 15–20 km per miestus ir kaimo vietoves, miškus. Aš turėjau galimybę niekur neskubėti, „turėti laiką sau“.
Neturėjau jokio plano, pamatau muziejų – užsuku į muziejų. O kiekvienos dienos vakarą savo „Airbnb“ ar viešbučio kambaryje (mačiau labai daug viešbučių kambarių įvairiuose miestuose) įsijungdavau savo kompiuterį ir surašydavau savo tos dienos įspūdžius. Aš negaliu rašyti ranka – mano raštas tarsi daktaro (nusijuokė – red. past.).
Dabar aš turiu net per daug informacijos, todėl kažką teko „išmesti“. Tarkime, nusprendžiau šioje knygoje nerašyti apie Druskininkus. Juos aprašysiu knygoje apie Čiurlionį. Buvau Palangoje, bet nerašiau apie ją, nes parašiau apie Nidą. Informaciją apie Palangą taip pat panaudosiu kitą kartą.
Toks rašymas, kai turi laiko apsižvalgyti, apgalvoti, yra geriausia. Aš pasinaudojau šia galimybe. Tai buvo prabanga. Tai visiškai skiriasi nuo rašymo pagal planą.
– Taigi kitą knygą planuojate apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį?
– Taip, bet tai bus visiškai kitokia knyga tiek pagal turinį, tiek pagal jos parašymą. Pasirengimas bus aiškus, jau buvau Druskininkuose, Varėnoje, kur jis gimė. Tada keliausiu į Plungę, tuomet į Varšuvą, tada į Vokietiją. Tai nebus pasivaikščiojimas be tikslo, tai bus gerai suplanuota knyga.
– Ar pastebėjote kažką bendro tarp belgų ir lietuvių?
– Taip, žinoma. Labai daug bendro. Abi šalys buvo okupuotos daug metų. Lietuvos istorija labiau nenuspėjama dėl jūsų aistros, Rusijos ir sovietų prievartos.
Mus Vokietija tik du kartus užpuolė XX amžiuje. Bet anksčiau mus valdė austrai, prancūzai, olandai, ispanai. Tai kažkas panašaus. Mes turime kažką bendro. Pavyzdžiui, kova dėl kalbos. Lietuviai iš pradžių saugojo kalbą nuo lenkų, tada nuo rusų. Tai buvo labai sunku.
– O kalbant apie žmonių charakterį? Spėju, kad bendra tarp belgų ir lietuvių yra tai – kad abi tautos mėgsta alų...
– Taip, žinoma.
Be to, lietuviai nėra tokie atviri, net, pasakyčiau, intravertai. Man tai labai patinka, tai kažkiek primena flamandus.
Turi „sumokėti už įėjimą“, kad patektum į lietuvio širdį. Bet kai tai padarai, surandi draugą visam gyvenimui.
Gyvenau Amsterdame ir per dvi savaites susiradau apie 50 draugų, bet persikėlus iš ten visi dingo, užsimiršo. Ten nėra to draugystės gylio, koks atsiranda su lietuviais. Lietuviai būna kuklūs, uždari, bet kai jie atveria širdį, tada ji tavo. Tai man labai patinka. Dvejus metus dirbau su šia knyga ir galiu pasakyti, kad susiradau tikrų draugų.
– Dabar planuojate vėl grįžti į Lietuvą ir užbaigti knygą apie Čiurlionį?
– Labai daug darbo, tikrai daug ir tik, galbūt, 2022 m. knyga išvys pasaulį. Reikia atlikti daug tyrimų ir reikia laiko, daug laiko.
– Ar planuojate dabar išleistą knygą „Lietuva. Kelionė į nepažinta“ išversti į kitas kalbas?
– Turiu planų išversti iš flamandų į anglų kalbą. Kol kas nežinau, ar pavyks. Bet planų yra. Mat tai viena iš nedaugelių knygų, parašytų asmens, atvykusio iš užsienio. Todėl manau, kad svarbu mažų mažiausia išversti ją į anglų kalbą. Žinoma, būtų gerai ir į lietuvių kalbą. Kodėl gi ne?
– Ką, manote, lietuviai atras naujo apie save? Ar tai juos šokiruos?
– Ne, visiškai ne. Nebus nieko šokiruojančio, nes aš myliu Lietuvą.
Knyga kupina meilės Lietuvai ir Lietuvos žmonėms. Žinoma, aš žiūriu į tai kaip užsienietis, bandau atrasti kažką naujo. Tai, manau, pagrindinė priežastis, kodėl lietuviai turėtų perskaityti šią knygą. Jie pamatys kitą žvilgsnį į jų šalį. Tai žvilgsnis to, kuris į jų šalį žiūri su didele širdimi. Tai nuoširdi knyga.
Taip, aš matau problemas, matau ginčus dėl istorijos, emigracijos bėdas. Bet aš manau, kad Lietuva yra viena nuostabiausių naujosios Europos vietų. Knygos pradžioje rašau, kad lietuviai į Europą žiūri kaip į gražuolę, kaip jauną deivę. Mes žiūrime į Europą kaip seną kekšę. Tai didelis skirtumas. Man patinka lietuviškas požiūris.