Siekiant viską perimti į savo rankas, pasiekti geresnius rezultatus darbe bei turėti kokybišką asmeninį poilsį, atsiranda noras tinkamai panaudoti laiką. Kitaip tariant, pradedame galvoti apie laiko valdymą, jo principus. Mokomės, kaip jį planuoti, kaip išskirti prioritetus, kaip nudirbti nemėgstamus darbus...Tačiau dažnai vis grįžtame prie chaotiško jo išnaudojimo, tad kodėl net žinodami, kaip planuoti laiką – to nedarome?
Vienas dalykas, lemiantis tokį rezultatą, gali būti tai, jog neišgryniname savo silpnųjų laiko planavimo vietų. Vieni žmonės gali puikiai susitvarkyti savo darbo užduotis, kai yra didelė laiko atsarga, tačiau susidūrus su laiko deficitu – sunkiai išgyvena, kas sukelia ne tik emocinius pasikeitimus, bet ir mažesnį efektyvumą per tą patį laiką. Kiti žmonės gali puikiai dirbti veikdami adrenalino, kai iš jų reikalaujama užduoties atlikimo čia ir dabar, jie mobilizuojasi ir per trumpą laiką atlieka stulbinančius rezultatus.
Tačiau neapibrėžtame laiko intervale atlikti darbą jiems tampa sudėtinga – vis atidėliojama ir atidėliojama, kai galiausiai, net po kelių mėnesių reikiamo rezultato nėra. Tokiems žmonėms, turint laisvo laiko, sunku prisėsti atlikti investicinius darbus. Tad galima teigti, jog čia didelę reikšmę turi ir asmeniniai charakterio bruožai. Pavyzdžiui, kūrybininkai yra linkę į chaotiškumą, ir „įrėminti“ į griežtus laiko limitus gali smarkiai sutrikti ir vis tiek darbų neatlikti laiku.
Kalbant apie ilgalaikę perspektyvą, tolimesnės ateities planavimą, moksliniai tyrimai rodo, jog tam tikri demografiniai rodikliai turi sąsajas su laiko planavimu.
Pavyzdžiui, kuo didesnis žmogaus darbo stažas, tuo labiau jis linkęs planuoti savo laiką ir tuo paprasčiau jam sekasi tai daryti. Ir tai galima labai logiškai paaiškinti – žmogaus pasimoko iš ankstesnės savo patirties, gali numatyti kai kurių žmonių/užduočių specifinius elementus ir taip paprasčiau susiplanuoti savo laiką. Be to, ilgą laiką stebėdamas tam tikras tendencijas savo darbovietėje, gali planuoti ir savo ateitį bei karjerą. Vaikų skaičius taip pat turi ryšį su laiko planavimu – turintys daugiau vaikų, labiau galvoja apie ateitį, yra linkę planuoti laiką bei pasižymi organizuotumu labiau, nei vaikų neturintys žmonės.
Dar vienas dalykas, kuris neleidžia mums efektyviai laikytis laiko planavimo principų yra – pirmas dirgiklis - išmušimas iš vėžių. Kai atrodo, jog pirmadienį jau pradėjai nuo darbų sąrašo bei prioritetizavimo, esi motyvuotas ir įkvėptas pritaikyti tai, ką išmokai mokymuose ar skaitei internete, po pietų įmonėje ima ir nutinka „krizė“, atsiranda degantys darbai, kolega suserga ir išeina namo palikdamas tau savo darbus, arba kas nors kita, kas tiesiogiai „išmuša tave“ nuo susidaryto plano laikymosi. Ir laiko planavimas yra atidedamas nenumatytam laikotarpiui. O iš tiesų, ką galėtume padaryti, tai pakoreguoti susidarytą darbų sąrašą ir perskirstyti prioritetus. Nes yra visiškai normalu, kad jie keičiasi. Viskas būtų idealu, jei vyktų pagal pirminį planą, tačiau nutikus kitaip, mums vėlgi nelieka nieko kito – tik prisitaikyti. Šioje vietose svarbiausia – išlikti ramiam.
Tai tik dalis priežasčių, kodėl net žinodami, kaip tinkamai planuoti savo laiką – to nedarome. Sąmoningai valdydami save ir neleisdami aplinkybėms mūsų paveikti, galime drąsiai pritaikyti turimas žinias praktikoje. Nepamirškite, kad tai yra įgūdis. Juk ir Roma ne per vieną dieną pasistatė.
