Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Ar jau pasišaipėte feisbuke iš lietuviškų kapų lankymo tradicijų?

Vėjo gūsis nuplėšia paskutinį šlapią klevo lapą ir perbraukia juo veidą, kad, žengdamas pro kapinių vartus, atrodyčiau lyg nusiprausęs, lyg apsiašarojęs. Temsta, laikas kopti į vėlių kalnelį, pasisveikinti su visa gimine, kurios čia gerokai daugiau, negu gyvųjų pasaulyje. Ir tas kasmetis žvakelių degiojimas visai neatrodo nusibodusia banalybe, kai su kiekvienu, kuriam jos skirtos, mintyse bandau pasikalbėti ir išgirsti ar veikiau nuspėti jų atsakymus.

Mano mama, kol jai insultas dar nebuvo atėmęs galimybės lankyti kapus, vadindavo juos Dievo daržu. O aš vos galėdavau iškęsti jos veržimąsi į kapines, tarsi Vėlinės tęstųsi visus metus. Bandžiau dangstytis Mato evangelijos citata: „...palik mirusiems laidoti savo numirėlius“. Nepadėjo.

Po truputį pradedu suprasti, kad dominuojanti viešojoje erdvėje lietuviškų mirusiųjų pagerbimo tradicijų kritika tėra skubančios gyventi, į ateitį orientuotos viduriniosios klasės praktikuojama priemonė užtildyti sąžinės balsą. Nereikia prisiminti, kad mintyse palaidojote savo artimuosius dar nespėjusius numirti, o sulig antkapio pastatymu jau buvote spėję išparceliuoti paveldėtos nuosavybės likučius. Kuriems galams jums ta silikatinių plytų trobelė išmirštančiame bažnytkaimyje, tą mišką seniai buvo laikas plynai iškirsti, žmonių keistomis šukuosenomis tose nuotraukų albumuose vis tiek niekas nepažins. Svarbiausia tinkamai išrūšiuoti atliekas, nes mes juk atsakingi piliečiai.

Liūdni neišmanūs prietaisai, drabužiai ne iš paskutinės „Akropolio“ kolekcijos, knygos, kurių jau visos bibliotekos atsikratė – visa tai buvo įsigėrę mirties ir nereikalingumo kvapo dar tada, kai jų šeimininkai buvo gyvi. Ne nusikaltėliai ir ne didvyriai, o tik paprasti žmonės, išgyvenę vėlyvojo sovietmečio absurdą ir pirmųjų laisvės metų sunkumus. Tokie nepažangūs, užstrigę laike viskuo, pradedant provincialiais valgymo įpročiais, baigiant eiliuotais kaimynų sveikinimais per radiją.
Kiekvienas susitikimas su jais jums buvo tikra kančia arba proga pasišaipyti feisbuke iš silkės pataluose, baltos mišrainės, tamsios liaudies kalbų apie eiles nemokamam dantų protezavimui ir barsuko taukų gydomąsias galias.

Išlaidoję juos tikėjotės pajusti laisvę nuo tos visos neteisingos praeities, nuo savo provincialių šaknų. Jie nesugrįždavo net sapnuose, net per Vėlines neprasirausdavo iš savo aklinai granito plokštėmis ar trinkelėmis užmūrytų, kad nereikėtų purenti grėbliuku žemės ir sodinti gėlių, kapų. Kol vieną dieną supratote, kad savo tūkstantmečio kartos vaikams esate tokia pati atgyvena, kaip pokariniai tėvai buvo jums, o smetoniški seneliai – jūsų tėvams.

Šitoje paniekos, neigimo ir bėgimo nuo praeities grandinėje liūdniausia yra, kad galiausiai Tėvynė tampa tik šalimi, kurioje gyvename, be jokių asmeninių sentimentų iš kartos į kartą puoselėtam kraštovaizdžiui. O tokią nieko nereiškiančią vietą ne taip gaila palikti kitiems, kurie čia atsikraustys ieškoti geresnio uždarbio, negu gauna gimtojoje šalyje.

Šią vasarą, ilgame pokalbyje su Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos Biologinės įvairovės skyriaus vedėju dr. Mindaugu Lapele taip ir liko neužrašyta viena jo įžvalga apie Merkinę: „Tik keletą metų čia pabuvęs supratau, jog tai yra ypatinga, daugybės kartų prigyventa ir primelsta vieta“.

Upių santakos, prekybos kelių susikirtimo vietos, piliakalniai ir pilkapiai, sugriautų bažnyčių akmenys ir užmiršti partizanų bunkeriai – ne taip svarbu, kiek tų ženklų dar pavyks atrasti. Nesusigėrė į žemę nei gegužinių pamaldų sveikamarijos, nei sušaudytų žydų kraujas. Prigyventos ir primelstos vietos šnabžda savo sakmes kiekvienam, kas čia nori sustoti, nutilti ir klausytis.

Tikiuosi, kad Visų šventųjų ir Vėlinių vakarais tą šnabždesį girdėsiu per nukritusių lapų šiurenimą po kojomis, jausiu drauge su drėgnos žemės ir chrizantemų kvapu, iš tolo matysiu tamsiame ežere atsispindinčių kapinių švieselių plevenime. Jei ne šiemet, tai tada, kai būsiu pasiruošęs išgirsti, kad tik užtektų gyvenimo.