Visgi galima teigti, jog šie metai mums atnešė tikrai nemažai staigmenų. Ir, kas įdomiausia, tos visos staigmenos atkeliavo ne tik iš didelių kino studijų, kurios sukiša milžiniškus pinigus į savo projektų kūrimą bei reklamą, bet ir iš kuklesnių prodiuserinių kompanijų kaip „A24“ ar „Blumhouse“, kurios dėl talentingų autorių sugebėjo mums padovanoti neužmirštamus įspūdžius kino salėje.
Nedaugžodžiaujant, štai mano geriausių siaubo filmų, pasirodžiusių 2019-aisiais, penketukas, kurį rekomenduoju baisiausią metų naktį pasižiūrėti ir Jums:
1. „Švyturys“ (angl. „The Lighthouse“), rež. Robert Eggers
„Švyturys“ – pakankamai tamsus, savo atmosfera niūrus, vizualiai kerintis, įtampoje laikantis, puikiai suvaidintas ir siužetiniu pateikimu itin „hičkokiškas“ siaubo projektas, kuris gąsdina ne vien įdomiai vystomu turiniu, bet ir netipine siaubo žanrui būdinga pasakojimo forma. Be jokių kalbų – vienas geriausių metų filmų ne tik siaubo gerbėjams, bet ir tikriems kino gurmanams.
Visą filmo recenziją skaitykite ČIA.
2. „Mes“ (angl. „US“), rež. Jordan Peele
„Mes“ – genialus nuo pradžios iki galo savo papasakota istorija kūrinys, kuriame galima įžvelgti ne vien tik puikią alegoriją į tam tikrus šiuolaikinei visuomenei būdingus aspektus, bet ir meistriškai sumiksuotą kelių itin populiarų žanrų kokteilį. Ir, be jokių abejonių, šis daug įvairių ir netikėtų emocijų suteikiantis kino kokteilis ateityje taps modernia siaubo klasika ir tuo kūriniu, į kurį lygiuosis būsimi žanro režisieriai.
Visą recenziją skaitykite ČIA.
3. „Saulės kultas“ (angl. „Midsommar“), rež. Ari Aster
„Saulės kultas“ – šiurpus ir labai tikroviškas naujas Ari Asterio košmaras, kuris lygiai taip pat kaip ir ankstesnis jo darbas priverčia pajusti baimę ten, kur jos mažiausiai tikiesi. Be genialiai į siužetinę liniją įterptų siaubo elementų, akis džiuginančios techninės pusės ir stulbinančios pagrindinės aktorės Florence Pugh vaidybos, juosta siūlo dar ir pakankamai solidžią istoriją, kurios pamatu tampa taip retai kino ekranuose matomas pagonių folkloras ir okultizmas.
Visą recenziją skaitykite ČIA.
4. „Slėpynės“ (angl. „Ready or Not“), rež. Matt Bettinell-Olpin ir Tyler Gillett
„Slėpynės“ – netikėtai nustebinęs savo šviežiu požiūriu į siaubo žanrą „trash“ stiliaus projektas, kuris ne tik sugeba atsakingu momentų sukelti reikiamą įtampą ekrane, bet ir karts nuo karto labai gerai pralinksminti visais į filmą įmontuotais juodojo humoro elementais. Be to, filmas dar turi ir begalę kitų pliusų: atvirą ir be galo išradingai pateiktą smurtą, charizmatiškus personažus ir juos puikiai įkūnijusius aktorius bei įdomią ir daug paslapčių turinčią istoriją, kurios eiga nėra taip lengvai nuspėjama.
Visą recenziją skaitykite ČIA.
5. „TAS: antroji dalis“ (angl. „IT: Chapter Two“), rež. Andres Muschietti
„TAS: Antroji dalis“ – trijų valandų trukmės siaubo epas, kuris siūlo visai kitokį pasivažinėjimą nei prieš du metus pasirodžiusiame pirmtake. Šiame filme kūrėjai ne tik atsako į itin svarbius mus prieš tai kamavusius klausimus, bet ir siūlo suaugusiems skirtą nuotykį, kurį papuošia labai klastingai atrodantys bei šiurpą keliantys įtampos nestokojantys siaubo elementai, nepriekaištingai įgyvendinta techninė pusė ir į šoną nustumiantis patį klouną Penivaisą „Oskaro“ vertas aktoriaus Billo Haderio pasirodymas.
Visą recenziją skaitykite ČIA.
Taip pat galima pasižiūrėti ir šiuos filmus, kurie gal ir neprilygsta šiam penketukui, bet užtat suteikia tikrai pakankamai neblogą pramogą:
6. „Plėšrūnai“ (angl. „Crawl“), rež. Alexandre Aja
7. „Šiurpios istorijos pasakojimui tamsoje“ (angl. „Scary Stories to Tell in the Dark“), rež. Andre Ovredal
8. „Ma“ (angl. „Ma“), rež. Tate Taylor
9. „Anabelė 3“ (angl. „Annabelle Comes Home“), rež. Gary Dauberman
10. „Vaikų žaidimai“ (angl. „Child‘s Play“), rež. Lars Klevberg
