Verteiviškame šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame sprendimai priimami remiantis siaurais nacionaliniais interesais, žemiausia kaina naftą išgaunančiai pasaulio valstybei skirti subsidijas skalūnams ir remti kitus brangius kuro tiekėjus neapsimoka.
Žinoma, jei ji nuspręs to nedaryti, naftos kainos kris, kaip ir 1986 m., kai valstybė pagaliau atsisakė nustatytų oficialių pardavimo kainų. O tada pasaulio investuotojai ims jaudintis dėl visko, kas tiks susiję su Saudo Arabija – karalystės naftos įmonės pradinio viešo akcijų platinimo, lėšų, reikalingų išlaikyti jauną visuomenę, kurioje paplitęs nedarbas, bei Mohammed bin Salman ambicingo plano „Vision 2030“, skirto transformuoti ekonomiką ir atsisakyti priklausomybės nuo naftos.
Nepaisant rizikos, reikia pripažinti, kad bandymas suvaldyti rinką nesiseka, nors Saudo Arabija ir jos „sąjungininkės“ su tuo nesutinka.
OPEC+ šalių susitarimas buvo skirtas per šešis mėnesius sumažinti papildomas naftos atsargas. Tačiau praėjo beveik ketveri metai, o Saudo Arabija bei ja sekančios sąjungininkės vis dar nesėkmingai bando ilgam pakelti naftos kainas.
Kurį laiką atrodė, kad sumažėjusi pasiūla suteikė norimų rezultatų. Atsargų sumažėjo, o „Brent“ naftos kainos išaugo nuo maždaug 45 JAV dolerių už barelį 2017 m. birželį iki 86 JAV dolerių už barelį 2018 m. spalį. Tačiau netrukus jos vėl nukrito iki 50 JAV dolerių už barelį, o antrasis pasiūlos mažinimo etapas nepadėjo kainos pakelti virš 60 JAV dolerių. Net po atakų prieš dvi didžiausias karalystės naftos perdirbimo gamyklas trumpam netekus daugiau kaip pusės Saudo Arabijos (ir didžiosios dalies viso pasaulio) naftos gavybos pajėgumo kaina pakilo tik kelias dienas.
Naujausi Tarptautinės energetikos agentūros, JAV energetikos administracijos ir net pačios OPEC duomenys atskleidžia, kad tokia politika neveiksminga.
Remiantis jų duomenimis spėjama, kad dėl greičiausiai amžinai truksiančio JAV prekybos karo pirmąją kitų metų pusę naftos atsargų daugės. Pasauliui pakliuvus į aklavietę prognozuojama, kad šįmet ir kitąmet naftos paklausa augs mažiau. Pirmuosius aštuonis 2019 m. mėnesius Saudo Arabijoje vidutiniškai buvo išgaunami mažiausi naftos kiekiai nuo 2014 m. – net jei neįskaitytume po rugsėjo 14 d. atakų prieš karalystės naftos perdirbimo infrastruktūrą kilusio nuosmukio. O jei kitąmet karalystė ir toliau stengsis valdyti rinką, gavybą reikės dar labiau sumažinti.
Tuo tarpu svarbiausios karalystės partnerės iš pasiūlą kontroliuoti susitarusių OPEC+ šalių Rusijos gavyba kasmet auga, be to, ji ima daryti didžiausią įtaką OPEC+ grupės politiniams sprendimams.
Saudo Arabijai reikėtų palikti šias bėdas JAV skalūnų gavėjams – juk dabar viskas priklauso nuo jų gavybos. O kol Saudo Arabija ir jos rėmėjos toliau riboja gavybą ir skiria subsidijas skalūnams, jos tik atidėlioja problemos sprendimą.
Metas atrasti tikrąją naftos kainą.
Laikui bėgant Saudo Arabija prie to pripras, kaip priprato ir 1986 m. Be to, greičiausiai paaiškės, kad kainos ne tokios žemos, kaip ji baiminasi. Galų gale skalūnų gavėjai gavybą mažinti bus priversti – antraip ji nesumažės.
Jei jie bus priversti mažinti gavybą, Saudo Arabija gaus norėtą paramą, tačiau nereikės sumažinti savo pačios naftos gavybos. Tačiau jei skalūnų gavyba ir toliau vis augs (net mažėjant kainoms), paaiškės, kad Saudo Arabijos rinkos kontrolės politika – tik tuščias pažadas.
Tačiau ar ji taip pasielgs? Abejoju.
Dabartinis naftos ministras Abdulaziz Bin Salman teigia, kad jo darbas – „užtikrinti, kad atsargų neliktų.“ Gruodį vyksiančiuose OPEC ir OPEC+ susitikimuose greičiausiai bus susitarta toliau mažinti gavybą, todėl nesėkmingai mėgindama padidinti kainas Saudo Arabija kitais metais naftos išgaus dar mažiau. Bet būtų malonu tikėtis, kad net Saudo Arabija gali pasikeisti.
