Lietuvos politikoje jau daugelį metų gerbiama ir puoselėjama ne valdžia, o valdžios iliuzija. Kam pasiseka laimėti rinkimus ir įgyti šiokių tokių papildomų teisių, tas būtinai siekia savo valdžią įtikinamai pademonstruoti, dažnai pervertindamas jos apimtį ir žodžiais (nes veiksmais neįmanoma) išplėsdamas jos ribas.
Lygiai taip pat politikai, kurie dar tik siekia valdžios, įsivaizduoja savo pergalę rinkimuose kaip visų įmanomų problemų galutinį sprendimą. Todėl tokie politikai kuria didingus planus ir programas, kurių neįmanoma įgyvendinti.
Praėjusi savaitė gausiai pažėrė pavyzdžių. Prezidentas Gitanas Nausėda pristatė savo gerovės valstybės planą, kuriam nepritaria nei premjeras, nei finansų ministras.
Prezidentas sakė, kad ministrui teks pasimokyti, bet greičiausiai pasimokys pats prezidentas. Kaip jau ne vienas prezidentas iki jo, G. Nausėda sužinos, kad Vyriausybė jam nepavaldi, nors jis ir skiria ministrus.
Savitai valdžios iliuziją puoselėjo ir atminimo lentą Jonui Noreikai atgal ant Vrublevskių bibliotekos sienos pakabinę mitinguotojai. Jie jautėsi demonstruojantys Vilniaus merui tautos jėgą, nors už jų pečių nėra nei tautos, nei jėgos. Tai liudija rinkimų rezultatai: visa šita „alternatyva Lietuvai“ nepadėjo nei Dovilui Petkui patekti į Seimą, nei Vytautui Radžvilui – į Europos Parlamentą.
Bet menki rezultatai toli gražu nemenkina sudedamų pastangų. Valdžios iliuzijos puoselėjimas sutraukia didžiąją dalį laiko, energijos ir dėmesio iš visų, kas daro įtaką valstybei: politikų valdžioje, valdžios siekiančių partijų ir sąjūdžių ir jų likimus sprendžiančių rinkėjų.
Tai turi savo kainą. Tikroji mūsų bendro gyvenimo tėkmė jau seniai pati renkasi savo kelią. Daug dažniau ši tėkmė valdo mus negu mes ją. Lietuvoje įsitvirtino savotiška gyvenimo diktatūra.
Panašiai kaip upė graužiasi sau kelią, taip mūsų bendros problemos pačios virsta sprendimais. Nebūtinai, žinoma, mums patinkančiais. Bet geresnių sprendimų nėra kam ieškoti: politikai užsiėmę arba turimos valdžios demonstravimu, arba kūrimu planų, kuriems įgyvendinti jiems niekada neužteks valdžios.
Sugretinkime du tik iš pirmo žvilgsnio nesusijusius faktus. LRT žurnalistų tyrimas nustatė, kad S. Skvernelio Vyriausybė savo veiklos viešinimui per dar nepasibaigusią kadenciją išleido 50 mln. eurų.
Kitas faktas – rugsėjo 1-ąją Radviliškio rajone atidaryta pirmoji privati mokykla. Galima neabejoti, kad ji sėkmingai įsilies į nuolat augantį Lietuvos privačių mokyklų būrį. 2018–2019 mokslo metais privačiose mokyklose mokėsi 12 proc. daugiau mokinių negu 2017–2018 mokslo metais. Nėra pagrindo manyti, kad ši tendencija artimiausiu metu kažkaip reikšmingai keisis.
Taip ir teka plati ir galinga gyvenimo upė per Lietuvą, nusinešdama G. Nausėdos, S. Skvernelio ir visų kitų laivelius. Nepamirškime, kaip jau sakiau, kad lygiai taip pat upėje plūduriuoja ir rinkėjų laivelis – rinkėjai taip pat gyvenimo realybės per daug nepakeičia.
Toji realybė tikriausiai apskritai mums nepavaldi, bet joje, kaip ir upėje, galima plaukti sėkmingiau, jei žmonės įdeda kryptingų pastangų pasinaudodami irklais ar varikliu. Tačiau norint gerai naviguoti, pirmiausia reikia upę pažinti.
Tuo tarpu Lietuvos politikoje realizmas – gyvenimo tikrovės pažinimas nėra nei lengvai išsiugdomas, nei labai populiarus ar patrauklus bruožas.
Abipusis politikų ir rinkėjų entuziazmas valdžios iliuzijoms trukdo partijoms formuoti lėtas ir ilgalaikes politines strategijas, kaupti ir apibendrinti praktinę patirtį ar ugdyti realistiškesnę naują politikų kartą.
Štai patyręs politikos vilkas Gediminas Kirkilas savo šviežiame interviu perspėjo bendražygius: „Aš norėčiau pasakyti visiems politikams – ruoškimės. Lietuvoje jau nebus 1992–1996 metų vienos partijos arba 1996–2000 metų iš esmės dviejų partijų koalicijos. Visą laiką reikės turėti mažiausiai trijų partijų koalicijas, todėl reikės išmokti susitarti.“
Prasmingas patarimas, kurio niekas nepaklausys. Sunku pasakyti, kaip seniai ar kaip ilgai užtrukęs pats G. Kirkilas atrado šią tiesą, bet svarbus kitas faktas: G. Kirkilo laikas politikoje jau baigėsi. Tie, kas ateina į jo vietą, ateina kupini valdžios iliuzijų, nes tik tokius atveda valdžios iliuzijų kupini rinkėjai.
Todėl gyvenimo diktatūra Lietuvoje tęsiasi. Bet ji, žinoma, geriausia iš visų įmanomų diktatūros formų.