Dar neseniai po sovietų šarvuočiais gulėsi. Už rankų susikibę Baltijos kelią formavo. Gavo, ko norėjo. Vis tiek pyksta. Tikras galvosūkis politologams, sociologams, psichologams.
Kai kas pasakytų, kad tiesiog tokia yra lietuvio prigimtis. Aš norėčiau, kad tame būtų kažkiek tiesos. Kas nenorėtų, kad lietuvis tiesiog būtų pusiau perfekcionistas, pusiau idealistas?
Tačiau stebint, kaip mes mokame mokesčius, kovojame su šešėliu, tvarkome šiukšles ir linkime gero kaimynui bei artimam savo, ta genetinio koktelio, kuriame grakščiai susimaišo idealisto ir perfekcionisto chromosomos, vizija greitai išblėsta. Lietuvis nėra pem-ant-pem idealistas-perfekctionistas. Lietuvis yra tiesiog prastai informuotas politikos vartotojas, kuriam niekas nepasakė, kas per santvarka yra demokratija. Dėl to jis pyksta.
Laimei, per artimiausias penkiolika minučių Naujosios Vilnios Tarptautinių Santykių Ir Politikos Mokslų steigėjas, prezidentas ir visuomeninės analizės departamento vykdantysis direktorius jums paaiškins tai, ką kojalos ir lopatos nuo jūsų slepia.
Kas yra ir iš kur atsiranda valdžios vyrai
Lietuvoje niekada netrūksta ir netruks žinių apie tai, kaip valdžios vyrai (būtent vyrai, nes moterys yra išskirtinai geros), pasinaudodami tarnybine padėtimi, padeda sau, savo šeimai arba savo statytiniams susikurti saldžią gerovę. Tai yra savotiškas gerovės valstybės kūrimas (hehe).
Pasinaudoti tarnybine padėtimi galima įvairiais būdais. Tai gali būti ne tik tam tikrų įstatymų leidimas (tai gan sudėtinga), bet taip pat prieiga prie informacijos, greitesnis aptarnavimas įvairiose įstaigose arba tiesiog valdžios auros skleidimas, kuriuo atbaidomi įvairūs tyrimai, baudos ir nemalonūs sprendimai. Nesiplėsiu. Patys viską suprantate. Valdžia yra lubrikantas, kuris yra esminis alfa patino pagalbininkas, padedantis maksimizuoti nelengvo gyvenimo malonumus.
Žmonės dėl šios situacijos labai pyksta. Pyktis yra labai neproduktyvi emocija. Geriau ramiai viską apgalvoti ir nuspręsti, ką šioje situacijoje daryti. Keliai iš esmės yra du. Pirmas – dalyvauti, t. y. pradėti gaminti lubrikantą arba gauti prieigą prie jo. Antras – nekreipti dėmesio, atsipalaiduoti ir retkarčiais patirti malonumą.
Žmonės tikriausiai pyksta dėl to, kad jie patys taip negali. O negali dėl to, kad neužima tokių pozicijų. Va jeigu jie tą kėdę užimtų, tai tada galėtų ir darytų. Šioje vietoje yra dvi problemos. Pirma, tikriausiai jie taip daryti negalėtų, nes yra kitaip išauklėti. Antra, jie tos kėdės užimti negali, nes nėra genetiškai pasirengę valdžios užėmimui.
Demokratija nereiškia, kad žmonės, tauta ar rinkėjai valdo šalį. Šalį – kaip ir monarchijos, diktatūros ar bet kokios kitos daugmaž autokratinės ar autoritarinės – galite įrašyti, ką norite – santvarkos atveju – valdo alfa patinai. Alfapatinizmas – kaip ir intelektas – dažnu atveju yra paveldima savybė.
Kartais tarp alfa patinų įsipaišo alfa patelės. Jų tik daugės. Ne todėl, kad kažkas keičiasi. Tiesiog tam bus sudaromos tinkamos sąlygos.
Kai kas save atranda chemijos laboratorijoje, kai kas dainuoja arba groja, o kai kas tiesiog nusprendžia, kad specializuosis valstybės (ar jos dalies) valdyme. Geriausiai pasiseka alfa patinams ir patelėms. Versle, beje, galioja tas pats.
Ideologija čia neturi jokios reikšmės. Žmogus, gimęs su genu, verčiančiu jį norėti valdyti, norės valdyti bet kokioje santvarkoje: prie komunisto, prie demokratijos, o geriausia – turėti savo paties valstybę. Tik čia jau sunkiau XXI amžiuje. Reikia kažkur savo geną eksportuoti. Bet ten irgi netrūksta tokių pačių. Ir dar žiauresnių.
Pastaroji transformacija sunkiai suvokiama ir mažai tikėtina. Bet taip yra todėl, kad dirigavimas ir moksliniai tyrimai chemijos laboratorijoje yra labai specifinės sritys, reikalaujančios išskirtinio išsilavinimo. O norint valdyti autoritarinę, demokratinę ar diktatūrinę valstybę, transformuotis ir mokytis iš naujo nebūtina.
Vieną dieną gali būti despotas, kitą dieną ramiu veidu dalyvauti rinkimuose į Europos Parlamentą. Norint būti tinkamam valdžiai, reikia pirmiausia labai norėti valdyti, t. y. pirmiausia mylėti save labiau už visus kitus ir tikėti, kad esi apdovanotas gebėjimu matyti toliau už visus ir vesti aveles toliau nuo vilkų ir arčiau saldžios žolės.
Trumpai tariant, nekomplikuokime situacijos, kuri iš tiesų yra labai paprasta. Alfa patino nuo valdžios nenustumsi. Jis vis tiek į ją lįs. Netikite? Pažiūrėkite į Viktorą ir Rolandą. Galite ir į Dalią pažiūrėti. Kad ir ką jūs jiems darysite (kad ir ką Dalia darė Viktorui), jie vis tiek žygiuos į valdžią. Tas pats galioja visur kitur, nuo vaikų darželių iki sodų bendrijų.
Ką daryti?
Nieko.
Jūs nelabai ką galite padaryti. Rinkimai yra procedūra, kuri yra sukilimo, pučo, bunto ar perversmo substitutas. Jie vyksta dažnai ir kiekvieną kartą suteikia XXI amžiaus baudžiauninkui viltį, jog kažkas pasikeis į gerą.
Rinkimai yra viso labo iliuzija, kad į baudžiauninkų norus kažkas įsiklauso. Iš tiesų rinkimai yra tiesiog kantrybės testas. Būsimasis Seimo ar kokios nors Tarybos narys turi kelis mėnesius pakentėti jūsų sapaliones, kad galėtų keletą metų apie jus negalvoti. Ir jeigu jūs manote, kad tai yra neteisinga, jūs labai klystate. Pabandykite patys įsiklausyti į savo norus.
Ir šitoje vietoje reikia stabtelėti ir gerai įsikalti į galvą pagrindinį demokratijos privalumą: mažai smurto.
Prieš šimtmečius, valdžios turintys alfa patinai vienas kitą tiesiog papjaudavo, kartais nuodydavo. Ultra alfa patinas dar galėjo ir kartuves surengti arba galvą nukirsti. Paprasta liaudis, bandydama versti valdžią, turėdavo rizikuoti gyvybes (užtenka prisiminti mūsų pačių sausio įvykius). Dabar šiek tiek paprasčiau. Gavusi per kuprą, dar gautų ir baudų: didesnių rinkliavų, nekaltų civilių žudymo ar kokių nors trėmimų ar draudimų pavidalu.
Dabar gi yra kitaip. Kai tik baudžiauninko kantrybė baigia išsekti, įvyksta nauji, vieno iš kelių tipų, rinkimai. Baudžiauninkas padeda dalgį į sandėliuką, išsitraukia išeitinius kaliošus, nueina prie balsadėžės ir, pats sau pamelavęs, suteikia sau viltį. Svarbiausia visame šitame procese yra tai, kad dalgis lieka sandėliuke ir nėra kraujo praliejimo.
Čia ir yra visas demokratijos privalumas. Švęskite ją.