Susidaro įspūdis, kad opozicijos politikams didesnį įspūdį padarė specifiniai kalbos akcentai (pvz., klaidų pripažinimas), o ne bendras jos turinys. Tai suprantama. Gyvendamas Seimo kasdienybėje, matyt, pripranti ieškoti niuansų ir galiausiai tik juos ir vertinti.
Vis dėlto šiuo atveju būtų patartina pasistengti, kad medžiai netrukdytų įžvelgti miško. S. Skvernelio kalba yra nuostabus pavyzdys to, kaip viliojančiai gali būti pavaizduota oligarchija, tegu ir dar tik besiformuojanti.
Socialinės išmokos auga, mokesčiai mažėja, dėl to klesti verslas ir auga atlyginimai. Tik pirmyn žengiančią, į Lietuvą atsigręžiančią ir net grįžtančią visuomenę aptarnauja Vyriausybės profesionalai. Kas galėtų su tokia politika nesutikti?
Tik paklausykite paties premjero: „Naudą pirmiausiai pajuto silpniausieji – vaikus auginančios šeimos, senjorai, mažiausiais pajamas gaunantys asmenys“, „Mokesčių reforma leido padidinti visų Lietuvos dirbančiųjų pajamas, labiausiai koncentruojantis į vidutines ir mažesnes pajamas gaunančius asmenis“, „Dirbant šiai Vyriausybei Lietuva mušė rekordus vertinant užsienio investicijų pritraukimą“, „Net ir tie, kurie labai aktyviai kritikavo, manau, pokyčių nauda įsitikino patys“.
S. Skvernelio kalba piešia įspūdingą darnios valstybės vaizdinį, su tuo sunku nesutikti. Bet kaip tik dėl to būtina įvardyti tikrąją to vaizdinio kainą.
S. Skvernelis sako, kad nėra nei žaliųjų, nei valstiečių, nei koalicijos premjeras. Tačiau jis neabejotinai yra formalių kontūrų dar neįgijusios oligarchijos partijos premjeras.
Aiškiausiai tai atskleidžia klasikiniais būdais oligarchiją auginanti mokesčių reforma. S. Skvernelio Vyriausybės mokesčių reforma sumažino valstybės biudžetą ir palengvino mokestinę naštą stambiausiam verslui. Iš dalies – visam verslui, bet akivaizdu, kad didžiausios bendrovės laimėjo daugiausiai.
Kad ir kaip valdžia stengtųsi pabrėžti padidėjusias darbuotojų pajamas, būtent profsąjungų atstovai buvo didžiausi reformos kritikai. Ir atvirkščiai – stambiausius verslininkus vienijantis „Investuotojų forumas“ mokesčių reformą paskelbė „Metų sprendimu“.
Kitaip tariant, S. Skvernelio Vyriausybė vykdė ir, tikėtina, toliau vykdys žemiausių visuomenės sluoksnių mulkinimo politiką, kai stambiajam verslui palankūs mokesčių sprendimai maskuojami didinant socialines išmokas. Tokia politika pastaruoju metu populiarėja Europoje dėl to, kad iš naujo populiarėja fašizmas.
1922 m. Italijoje valdžią užėmusio Benitto Mussolini vyriausybė elgėsi lygiai taip pat. Iš pradžių sumažino mokesčius ir valstybės išlaidas, paskui privatizavo valstybės įmones (Lietuvoje dabar irgi žingsnis po žingsnio judama link, pavyzdžiui, geležinkelių pervežimų privatizavimo).
Galiausiai Italijoje įsigalėjo vadinamasis korporatizmas – stambaus verslo ir valstybės partnerystė valdžioje. Taigi – oligarchija.
Beje, tikrasis oligarchijos pamatas, priešingai populiariam įsitikinimui, yra ne oligarchų turtas, o smulkaus ir vidutinio verslo politinis pasyvumas.
Prieš mažiau nei metus Europos Komisijos paskelbtoje Europos smulkiojo verslo ataskaitoje nurodyta, kad Lietuvoje smulkusis ir vidutinis verslas sukuria 2/3 visos pridėtinės vertės ir įdarbina 3/4 samdomų darbuotojų. Taigi, ekonominė jėgų persvara – toli gražu ne stambiojo verslo pusėje.
Bet smulkieji verslininkai nesugeba sukurti pakankamai politiškai įtakingų asociacijų ar konkrečiai jų interesus ginančios politinės partijos. Daugelis smulkiųjų verslininkų sąmoningai nusigręžė nuo politikos, vertindami tai kaip esminę sąlygą sėkmingai vystyti verslą.
Pavyzdžiui, verslininkas Rytis Laurinavičius prieš porą mėnesių „Žinių radijui“ pasakojo, kad jaunystėje svajojo būti politiku. Tačiau įsitraukęs į liberalų partijos veiklą suprato, kad „politika – labai brangus žaidimas“.
Esą sėkmingi politikai visame pasaulyje arba turi labai daug savo pinigų, arba sėkmingai pritraukia turtingus rėmėjus. Šis atradimas paskatino R. Laurinavičių atsisakyti politikos ir imtis verslo.
Politika iš tikrųjų brangus žaidimas, ypač jei žaidi vienas, kaip šiandien ir daro Lietuvos smulkieji verslininkai. Pasyvumą skatinantis politikos kaštų suvokimas ir dėl to pasyvumo dar labiau išaugantys kaštai yra užburtas ratas, iš kurio išeiti labai sunku.
Vis dėlto Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo atstovai turėtų suvokti vieną svarbią aplinkybę.
Vengdami kooperuotis ir kurti savarankišką politinį atstovavimą smulkieji verslininkai leidžiasi atstovaujami stambiųjų ir taip smulkusis verslas tampa stambųjį verslą aptarnaujančia veikla. Taip prisitaikydami smulkieji verslininkai susitaiko su įsitvirtinančios oligarchijos diktuojamomis toli gražu ne visada teisingomis taisyklėmis.
Tai – taip pat pasirinkimas.
