Visgi visi geros valios ir blaivaus proto žmonės supranta, kad rimtoms permainoms vien prezidento ir jo komandos (linkime apsisaugoti nuo implantų formuojant tą komandą) pastangų nepakaks. Reikia permainų pagrindinės valstybės institucijos, t. y. Seimo darbe. Vadinasi, ir jo kolektyviniame prote. Dabar tai – beprotišku greičiu gausybę įstatymų, jų pataisų, rezoliucijų ir t. t. priimanti institucija, kuri nelabai geba įvertinti savo sprendimų pasekmių.
Ši antra pagal savo galias po pačios Tautos institucija – tai įtvirtinta mūsų Konstitucijoje – yra paskendusi detalėse, smulkiose rietenose, negeba suvokti, kad jos prigimtinė misija yra kurti bendrąjį nacionalinį gėrį ir kad svarbiausia to gėrio dalis yra teisingumas. Įstatymai, rezoliucijos ir pan. turi būti orientuotos į teisingumą pačia plačiausia to žodžio prasme.
Dauguma mūsų parlamentarų to nesuvokia. Dar blogiau – jie nesupranta kad nesuvokia. Todėl jų veikloje yra daug, gerokai per daug, neteisingų, neadekvačių sprendimų, kurie gausina viešąjį blogį. To blogio yra tiek daug, kad yra pagrindas kalbėti apie šalį apėmusią krizę – pažintinę, moralinę ir valdymo negalią.
Tam, kad įveiktume krizę – kad viešojo gėrio būtų smarkiai daugiau nei viešojo blogio, kad gerai funkcionuotų ne tik privatus, bet ir viešasis sektorius, būtini dideli, tektoniniai poslinkiai, rimtos permainos mūsų viešųjų reikalų tvarkyme. Kitaip sakant, politikoje.
Šiandien, esant dabartinei partinei struktūrai ir partinių ideologijų suvienodėjimui, tai faktiškai neįmanoma. Pirmausia dėl to, kad daugpartinė sistema yra degradavusi dėl idėjų konkurencijos stokos.
Šiandien praktiškai nėra nei tradicinės dešinės nei tradicinės kairės. Abu politinius sparnus yra užvaldžiusi liberali vertybinė monopolija, kurioje akcentuojamas individas su jo egoistiniais interesais ir poreikiais. Toje monopolinę padėtį užėmusioje liberalioje ideologijoje išpažįstama konkurencija be solidarumo, joje ekonomika sutapatinama su verslu ir t. t.
Tai monopolijai deramai nesipriešina nei tariamai konservatyvios (patriotinės, krikščioniškos), nei kairiosiomis save vadinančios politinės jėgos. Visos jos, to dažniausiai nedeklaruodamos, išpažįsta rinkos evangelizmą, kurį lengva atpažinti pagal nuostatą, pagal kurią tik verslas kuria turtą, kad jis yra vienintelis visuomenės maitintojas. Nors iš tikrųjų turtas yra kuriamas ir privačiame, ir viešajame sektoriuje.
Nemanau, kad mūsų tradicinės – dešiniosios ir kairiosios – politinės jėgos turi vidinių galių pasikeisti. Tai liudija, kad ir paskutinių konservatorių išstūmimas ar jų nutildymas TS-LKD partijoje. Arba nesubalansuotai proverslininkiškos, perdėm prokapitalistinės nuotaikos kairėje. Matyt, tik naujos politinės jėgos ir naujos idėjos yra pajėgios daryti rimtesnį poveikį politinei sistemai, kuri turi judėti link didesnio vertybinio pliuralizmo ir, labai svarbu, link bendrojo gėrio įteisinimo, jo įvedimo į viešąjį naratyvą ir politinių sprendimų erdvę.
Tai, kartu su baimės atmosferos išsklaidymu, būtų rimta prielaida esminiam mūsų šalies politinės erdvės atsinaujinimui. Tokią galimybė mums atsiveria ne tik po praėjusių prezidento rinkimų, bet ir einant į naujus Seimo rinkimus. Pradžioj šį rudenį, bet, svarbiausia, – 2020 metais.
Turime naują Prezidentą. Tikimės, kad su jo atėjimu prasidės permainos tikros pažangos ir demokratijos link. Visgi, be atsinaujinančio Seimo dalyvavimo tos permainos būtų tik kosmetinės, jokiu būdu ne tektoninės. Bet juk kaip tik tokių Lietuvai ir reikia.
Visa tai sakau būdamas revoliucijų, išskyrus aksomines, priešininkas. Mano galva, mažiausiai griaunantis, ekonomiškiausias kelias į pažangą yra per rinkimus.