Bet realūs migracijos pokyčiai per tuos kelerius metus sugadino baisiausias prognozes. Nes tiek emigracijos, tiek imigracijos, tiek grįžtančiųjų iš užsienio kurti gyvenimą Lietuvoje srautai pradėjo iš esmės keistis. Lietuvoje nori gyventi vis daugiau žmonių.
Tiek čia gimusių ir pabandžiusių gyventi užsienyje, tiek užsieniečių, kuriems mūsų laisva šalis yra galimybių žemė.
Tokių pokyčių tikėjosi visi, kurie geba galvoti bei vertinti kitų šalių patirtis, istorinį bei ekonominį kontekstą, o ne tik bukai analizuoti geografiškai izoliuotas laiko duomenų eilutes. Nes gana akivaizdu, kad migracijos tendencijas laisvose šalyse daugiausia lemia socioekonominiai reiškiniai. Kuo daugiau realių galimybių šalyje gerai gyventi, tuo labiau žmonės norės joje būti.
Kadangi šiandien stebime beprecedentį ekonomikos augimą, kurio ir reikėjo tikėtis dėl natūralios mūsų ekonominės padėties artėjimo vakarų Europos šalims, tuo pačiu metu matome ir vis palankesnius migracijos srautus. Bet juk džiaugtis nėra įdomu. Žymiai geriau gyventi besiskundžiant. Tad randame vis naujų priešų ir blogybių.
Pavyzdžiui, Lietuvos kaimų mirtis. Eskaluojama jau ne vienus metus. Aštrinama Europos pinigų srautų pasibaigimu.
Bei naudojama kaip pasiteisinimas įvairių kreivų socialinių projektų ar įstatymų kūrybai.
Apie mažų miestelių mirtį ir dėl to kilsiančią apokalipsę viename ar kitame šalies vystymosi etape turbūt kalbėjo visos išsivysčiusios valstybės. Nes dar nuo industrinės revoliucijos prasidėję urbanizacijos procesai pradėjo žudyti kaimus, jų gyventojus traukdami į daugiau galimybių siūlančius miestus. Šie dalykai aprašyti tūkstančiuose žurnalistinių ir mokslinių straipsnių. Tačiau juk visuomet smagiau iš kažko daryti asmeninę tragediją, o ne priimti baimę keliantį įvykį kaip natūralų raidos etapą.
O ir komercine prasme vietinę pasaulio pabaigą piešti yra prasminga. Surašai, kad jau už gerų metų nebeliks Europos Sąjungos pinigų, o kaimas ir taip prasigėręs, ten nėra darbo ir jokių galimybių, tik senukai belikę. Ir tuomet stebi augantį teksto peržiūrų skaičių. Gali reklamą užsakančioms agentūroms parodyti, kad skaitytojų srautas nuolatos didėja.
Žinoma į tai, kad tokia informacija yra tiesiog melaginga, dėmesio kreipti nereikia. Nes faktai gerai istorijai trukdyti negali. Tikrai nereikia gąsdinamiems žmonėms paaiškinti, jog Europos Sąjungos finansavimo projektai mūsų taip mylimomis struktūrinių fondų lėšomis nei prasideda, nei baigiasi. Kad tai, ką mes įpratę vadinti Europos pinigais, tėra tik labai maža dalis to, kas yra prieinama vietos verslams, socialinėms iniciatyvoms, mokslininkams.
Pasakymas, kad Europos pinigai baigsis tėra absoliučiai melaginga paniką skleisti skirta dezinformacija. Kuri gali tarnauti tik taip teigiančiųjų asmeniniams interesams. Tačiau realiai Europos Sąjunga niekur nedingsta. Ji yra pasiruošusi skatinti Lietuvos konvergenciją su geriau gyvenančiomis valstybėmis. O pinigų tam skirta yra dešimtis, jei ne šimtus, kartų daugiau nei mūsų vos paliestuose struktūriniuose fonduose.
Nemiršta Lietuvos maži miesteliai ir kaimai. Jie pergyvena natūralią ekonominę transformaciją, prasidėjusią po Sovietų Sąjungos žlugimo. Jei vakaruose žmonės galėjo laisvai rinktis gyventi miestuose, ar provincijoje jau daugelį metų, pas mus didžioji dalis gyventojų ne vieną dešimtmetį buvo priverstinai suvaryta į kaimuose esančius kolūkius.
Kurie nei buvo efektyvūs, nei teikė realią ekonominę naudą, nei leido kažkam, apart valdžios pakalikų, gerai gyventi.
Atsiradus galimybei migruoti, žmonės pasirinko miestus, prasidėjo normalus urbanizacijos procesas. Tuomet atsidarėme sienas ir prasidėjo natūralus emigracijos į geresnes galimybes siūlančias valstybes procesas. Kas mums buvo skaudu ir baisu, tačiau tą etapą baigiame pergyventi. Lygiai kaip ir pergyvensime provincijos transformacijos etapą.
Nebus mūsų provincija ir kaimai tušti. Žinoma, kai kurie iš jų mirs. Tačiau susikurs nauji. Kiti tiesiog atsigaus, susiradę sau nišą laisvame pasaulyje. Ir neatrodys jie taip, kaip atrodo tipinis Lietuviškas kaimas senose fotografijose. Bet taip ir turi būti.
Kvailiausia, ką galima daryti, tai bandyti kreivais būdais kovoti su migracijos tendencijomis ir taškyti pinigus bandymams išlaikyti gyventojus ar jaunimą ten, kur trūksta galimybių. Kaip, pavyzdžiui, prieš metus ar du buvo siūlyta kaimuose statyti pramogų centrus su boulingais ir kino teatrais. Nes ten jaunimas kiną mėgsta, tai turės kur vakare nueit, dėl to liks kaime.
Tokie pasiūlymai demonstruoja labai stiprų realybės, priežasčių-pasekmių ryšio nesuvokimą. Nes ne dėl pramogų, o dėl ekonominių galimybių trūkumo jauni žmonės važiuoja iš provincijos. Jei nori kovoti su jaunimo emigracija, skatink vietinį verslą ir bandyk pritraukti žmonių srautus į tą verslą. Kaip puikiai tai daro Birštonas, Nida ar Druskininkai. Miestai, kurių viešbučiuose naktį praleisti kainuoja tiek pat, kiek Prancūzijos pakrantėje, bet nepaisant to, čia laisvų kambarių rasti sezono metu neįmanoma.
Nemiršta mūsų kaimai ir provincija. Miršta tik kai kurių galvose įsivaizduojamas tos provincijos paveikslas. Kur provincija turi likti tokia pati, kokia buvo dar LDK laikais. Tačiau realiai laisva šalis su laisva rinkos ekonomika iš galimybių nesiūlančių vietų ištraukia talentą ir perkelia jį ten, kur tų galimybių yra daugiau. Ar tai būtų didelis Lietuvos arba užsienio miestas, ar mažesnis miestelis, ar tuščia kaimo vietovė, kurioje galima labai gerą gamyklą ir verslą užsukti.
Taip ir turi būti. Tai yra gerai, nes tik taip šalis gali vystytis. Ne bandant išlaikyti pasenusius socialinius ar ekonominius modelius, o nuolat einant į priekį ir taikantis prie visuomenės poreikių. Žinoma, galima visomis išgalėmis bandyti išlaikyti istorinę santvarką ir priešintis žmonių poreikiams. Bet tai niekuomet nesibaigia gerai.
Todėl reikėtų nustoti verkti dėl to, kad kaimas miršta. Nes miršta tik to kaimo įsivaizdavimas kiekvieno galvose. Kas asmeniškai gali būti kiek liūdnoka, tačiau realiai visiems yra naudinga. Vyksta normali evoliucija, kur išlieka tik gebantys prisitaikyti prie poreikių. Tad tiesiog įprastas milijardus metų veikiantis procesas.
Lietuva ir jos žmonės kiekvieną dieną gyvena vis geriau, negu gyveno kada nors iki tos dienos. O tai yra tik laisvės ir galimybės rinktis, kur nori būti ir kažką kurti, pasekmė. To stabdyti nereikia. Laisvę ir galimybes rinktis reikia tik skatinti.
