H. G. Maassenas yra viena įdomiausių Vokietijos politinių figūrų: Vokietijos vidaus žvalgybos vadas, praėjusį rudenį pašalintas iš pareigų, žiniasklaidai iki skandalo išpūtus vieną jo frazę, tačiau iš viešosios erdvės nepasitraukęs, toliau duodantis interviu kaimyninių šalių žiniasklaidai, tviterio paskyroje apibūdinantis save kaip „blaivų realistą, susirūpinusį Europos ateitimi“.

Antradienį pasidalinęs šveicarų dienraščio straipsniu, H. G. Maassenas tviteryje replikavo: „NZZ man yra kažkas panašaus į „Vakarų televiziją“, – mat, rytų vokiečiams Vakarų televizija buvo patikimas informacijos šaltinis. Taip jis dabartines Vokietijos medijas netiesiogiai palygino su ideologiškai vienatone, realybę pagražinančia socialistinės Rytų Vokietijos žiniasklaida.

Bet pirmiausia – trumpai apie patį straipsnį, netikėtai sukėlusį tiek triukšmo. Tendencingumu jo neapkaltinsi, tiesiog straipsnio autorius, šveicarų dienraščio korespondentas Frankfurte prie Maino Michaelis Raschas, koncentruota forma pateikia statistinių tyrimų medžiagą. O ji patvirtina plika akimi matomą akivaizdybę, dėl kurios nemažai daliai vokiečių darosi nejauku (tą nejaukumo jausmą sociologas Stephanas Grünewaldas dienraštyje „Die Welt“ apibūdino taip: „nemaža dalis vokiečių savoje šalyje jaučiasi kaip pabėgėliai“).

Vokietijos miestų veidas keičiasi

„Vokietijos didmiesčiuose šiuo metu artėjama prie to, kad nebeliks gyventojų daugumos – tai reiškia, kad vokiečiai be migracijos šaknų (pagal statistikos departamento definiciją) nebėra absoliuti dauguma (>50 proc.), o tik sudaro didžiausią gyventojų grupę šalia vokiečių su migracijos šaknimis ir užsieniečių.“

Toliau autorius išvardija keletą miestų, kuriuose vokiečiai nebėra absoliuti dauguma. Didžiausiame jų, Frankfurte prie Maino, 2018 m. pradžioje gyveno tik 46,9 proc. vokiečių be migracijos šaknų, 23,6 migracines šaknis turinčių vokiečių ir 29,5 proc. užsieniečių. Ofenbache etniniai vokiečiai sudaro tik 37 proc.

2017 m. duomenimis migrantų kilmės vokiečiai drauge su užsieniečiais Niurnberge sudarė 44,6 proc., Štutgarte 44,1 proc., Miunchene 43,2 proc., o Diuseldorfe 40,2 proc. gyventojų.

Netolimoje ateityje miestų gyventojų sudėtis dar labiau pasikeis etninių vokiečių nenaudai. Tarkime, tarp jaunesnių nei 18 metų Štutgarto gyventojų migrantų kilmės vokiečiai drauge su užsieniečiais jau sudaro 60 proc.

Ateinančiais metais Vokietijoje daugės miestų, kuriuose etniniai vokiečiai nebebus dauguma, – daro išvadą autorius.

Hansas-Georgas Maassenas

„Multikulti“ sąvoka išėjo iš mados, tačiau multikultūrinė realybė įsitvirtino

„Dar devintajame dešimtmetyje Vokietijos žalieji propagavo „multikulti“, taigi multikultūrinę visuomenę. Vien nuo tos minties daugeliui viduriniojo sluoksnio rinkėjų anuomet plaukai šiaušėsi, nors šis procesas buvo jau senokai prasidėjęs. O pastaraisiais dešimtmečiais ši realybė tik įsitvirtino, nors pati „multikulti“ sąvoka ir išėjo iš mados, – šiandien kalbama apie įvairovę ir margą visuomenę“, – pastebi M. Raschas.

Vakarų Vokietijos miestuose, ypač ekonomiškai stipriuose regionuose, ši tendencija kur kas ryškesnė nei šalies Rytuose. Visos Vokietijos mastu 2017 m. Statistikos departamento duomenimis etniniai vokiečiai tebesudarė 76,5 proc., migrantų kilmės vokiečiai 12,5 proc. ir užsieniečiai 11,9 proc. visų gyventojų. Tačiau ir čia tendencija aiški: 0-10 metų amžiaus vaikų grupėje eniniai vokiečiai tesudaro 60 proc., 10-15 metų amžiaus grupėje – 64 proc.

Aiškumo dėlei reikia pasakyti, kad Vokietijos statistikos departamentas migracijos šaknis turinčiu laiko tokį asmenį, kuris pats ar mažiausiai vienas jo tėvų gimė neturėdami Vokietijos pilietybės.

Šalies demografiją tyrinėjantys vokiečių mokslininkai pataria keisti šį apibrėžimą bei ligtolines gyventojų skirstymo kategorijas. Visuomenės daugumos sąvoka, pasak demografų, iškreipia tikrąjį vaizdą, tad jie siūlo visus Vokietijoje gimusius asmenis statistikoje traktuoti kaip vokiečius, – nurodo straipsnio autorius.

Beje, kritikai nurodo (M. Raschas savo straipsnyje to nemini), jog gimimu įsigyta pilietybė anaiptol nereiškia asmens tapatinimosi su šalimi ir jos kultūrinėmis bei visuomeninėmis orientacijomis.

Tai fenomenas, būdingas visai Europai

Vokietijoje gyvenantys migrantų kilmės vokiečiai ir užsieniečiai – be galo marga grupė: nuo 1955 m. į šalį atvykę kviestiniai darbininkai (Gastarbeiter) iš Italijos, Ispanijos, Portugalijos, vėliau iš Turkijos, Maroko. Po to plūstelėjo Rusijos vokiečiai, kiek vėliau gyventojai iš kitų Bendrijos šalių ir galiausiai šio dešimtmečio viduryje – nauja migrantų banga.

„Tokie miestai kaip Frankfurtas prie Maino, susidedantys iš mažumų, anaiptol nėra vokiškas fenomenas. Tokiuose Europos miestuose kaip antai Amsterdamas, Briuselis ar Londonas nebėra daugumos, kurią sudarytų „vietos gyventojai, – rašo autorius. – Amsterdame olandai be migracijos šaknų jau nuo 2011 m. tėra viena mažumų. (...) Tarp jaunesnių nei 15 metų vaikų tik vienas iš trijų vaikų yra olandų kilmės.“

Integracija tokiuose miestuose nebevyksta, tiesiog įvairių grupių gyvenimas organizuojamas bendrabūvio principu, – cituoja autorius Nyderlandų integracijos tyrinėtoją Maurice Crulį.

„Naująja norma tapo įvairovė, kas, beje, daugumos visuomenėje gali sukelti kultūrinio pasimetimo jausmą“, – baigdamas straipsnį apibendrina M. Raschas.

Hansas-Georgas Maassenas

Vokietijos žiniasklaidoje ryškėja generalinė svetingumo kultūros linija

Būtent apie šį – rimtų psichologinių pasekmių vokiečių kilmės gyventojams turintį – aspektą Vokietijos pagrindinio srauto žiniasklaidoje vengiama kalbėti.

Visuomeninis transliuotojas nepraleidžia progos pabrėžti multikultūralios visuomenės privalumų, diskusijų laidose multikultūralizmo skeptikai ar mokslininkai, atkreipiantys dėmesį į šešėlines jo puses, yra menka mažuma.

Kaip 2017 m. mokslinėje studijoje „Pabėgėlių krizė“ medijose“ nustatė profesorius Michaelis Halleris, apie 83 proc. visų laikraščių straipsnių atitiko generalinę svetingumo kultūros liniją, apie abejojančius ar skeptikus buvo rašoma rečiau.

Skaitytojams, suprantama, tai neliko nepastebėta.

Stebint šalies visuomenę, socialinius tinklus bei žiniasklaidos portalų skaitytojų komentarus, jausti, kad juo sparčiau keičiasi gyventojų struktūra, juo daugėja dirglių reakcijų į tas permainas, juo atidžiau sekama žiniasklaidos ir politikų laikysena šiuo opiu klausimu.

Nepadeda čia nė „Framing-Manual“ – skandalingai į viešumą iškilę komunikacijos mokslininkės patarimai visuomeniniam transliuotojui „ARD“.

Šiame už 120 tūkst. eurų įsigytame manipuliacijos vadovėlyje aiškinama, kaip paveikti žiūrovą, interpretaciniu tinkleliu „įrėminant“ tam tikrus įvykius bei temas, tarkim, taikant taip vadinamą „Framing-Sandwiches“ metodą: „Iš pradžių pateikti moralinį įrėminimą, tada atitinkamus faktus ir detales, o pabaigoje vėl trumpai pakartoti moralinį įrėminimą“.

H. G. Maassenas – ne vienintelis vidaus žvalgybininkas, susirūpinęs migracijos pasekmėmis

Reikia manyti, visa tai turėdamas omeny, buvęs Vokietijos vidaus žvalgybos vadas H. G. Maassenas ir palygino šveicarų dienraštį NZZ su „Vakarų televizija“ iš geležinės uždangos laikų. Pats šveicarų dienraštis nuo tokio palyginimo atsiribojo, sakydamas, jog „ir Vokietijos žiniasklaidoje darbuojasi puikūs žurnalistai bei žurnalistės“.

Kol politikai ir didžioji dalis žiniasklaidos atvirai piktinosi buvusio žvalgybininko replika, dienraščio „Die Welt“ skaitytojai stojo už jį mūru: apie 90 proc. komentarų palaiko jį, pripažindami šveicarų dienraščiui didesnį objektyvumą, pasigesdami politinės kairės ir žaliųjų dominuojamose vokiečių medijose konservatyvių pozicijų reprezentacijos, priekaištaudami pagrindinio srauto medijoms dėl migracijos problematikos užglaistymo.

Beje, H. G. Maassenas nėra vienintelis buvęs vidaus žvalgybos vadas, atvirai perspėjantis politikus dėl išbalansuojančio migracijos poveikio visuomenei.

Augustas Hanningas, vadovavęs šiai tarnybai 1998-2005 metais, išsamiame birželio mėnesio interviu žurnalui „Tichys Einblick“ be kita ko sakė: „Tokioje etniškai susiskaidžiusioje visuomenėje kaip mūsų konfliktų potencialas auga.“