Trumpiausias atsakymas į klausimą, ar gali pensijų fonde esantys jūsų pinigai vieną dieną imti ir staiga pradingti, yra paprastas: ne, negali. Visas pensijų fondų turtas yra atskirtas nuo šiuos fondus valdančių bendrovių turto. Dėl šios priežasties nusavinti sukauptų lėšų arba panaudoti jas ne pagal paskirtį yra visiškai neįmanoma.
Taip, konkreti įmonė, į kurią nukreipiami pensijų fondų pinigai, gali bankrutuoti, o jos akcijos – nuvertėti. Tačiau griežtos taisyklės, reglamentuojančios pensijų fondų veiklą, numato tiek investavimo krypčių įvairovę, tiek diversifikavimo būtinybę. Dėl šios priežasties į akcijas investuojantys fondai savo nukreipiamas lėšas ne tik išskaido tarp atskirų bendrovių, bet ir tarp atskirų sektorių bei valstybių.
Neabejotina ir tai, kad ilguoju laikotarpiu akcijų kaina yra užprogramuota vidutiniškai kilti, ne kristi, o tokią prognozę pagrindžiančių veiksnių yra ne vienas: planetos gyventojų skaičiaus didėjimas, vartojimo ir darbo našumo augimas bei nuolat diegiamos inovacijos.
Kiekvienas papildomai pensijai kaupiantis dirbantysis turėtų būti ramus ne tik dėl kaupiamų lėšų (ne)dingimo, bet ir dėl teisių į jas. Visa fonde sukaupta suma yra tik dirbančiojo asmens nuosavybė, jam užtikrinsianti didesnes pajamas senatvėje.
Nors iš kai kurių populistų lūpų ir gali pasigirsti kalbų esą skatinamąsias išmokas pensijų fondų dalyviams reikėtų grąžinti atgal į valstybės biudžetą, tokie veiksmai teisinėje valstybėje yra neįsivaizduojami. Tai prilygtų ūkininkams suteiktų lengvatų grąžinimui atgal į šalies iždą. Todėl kaupiantieji ir čia turėtų būti ramūs. Nors senatvei fonde kaupiama suma susiformuoja iš dviejų dalių – asmens įmokų ir valstybės paskatinimo, ji visa yra neliečiama asmeninė kaupiančiojo nuosavybė.
Didesnes žmogaus pajamas senatvėje užtikrins ne tik pats kaupimo fonde faktas, bet ir privalomo anuiteto, arba periodinės išmokos, įsigijimas. Nepamirškime, kad pensija – tai instrumentas, skirtas iš dalies pakeisti darbo pajamas, kurių žmogus netenka išėjęs į pensiją. Todėl pensijų fonde sukauptos lėšos nėra skirtos buto remontui ar anūkų gimtadienio dovanai. Šiuo atveju anuitetas tiesiog apsaugo naująjį pensininką nuo pagundos vienu ypu išleisti sutaupytus pinigus, skirtus visam senatvės gyvenimo etapui.
Dar vienas daliai dirbančiųjų nerimą keliantis klausimas – pensijų sistemos stabilumas. Pastarasis, neabejotinai, yra pamatinė visos sistemos vertybė.
Nors nuolatiniai taisyklių kaitaliojimai neprideda pasitikėjimo pensijų sistema, svarbu susitaikyti su tuo, kad kai kada pokyčiai yra neišvengiami. Pavyzdžiui, kintant šalies ekonominei ir demografinei situacijai. Ateityje dėl to gali ne tik didėti pensinio amžiaus riba ir nustatytos naujos ribos privalomo anuiteto įsigijimui, bet ir pakeistas valstybės skatinamosios dalies dydis.
Tačiau nereikia pamiršti, kad valstybė sukūrė ir palaiko gyventojų paskatas dalyvauti visose trijose pensijų sistemos pakopose. Todėl valstybės pareiga yra užtikrinti kiek įmanoma ilgesnį šios sistemos tęstinumą ir stabilumą. Dėl to kiekvienas būsimasis sistemos pokytis privalo būti kritiškai įvertintas, o jo nauda išaiškinta visuomenei dar prieš jį priimant. Tik taip bus garantuotas sklandus, skaidrus ir patikimas pensijų sistemos veikimas.
