Baltarusija turi daug nepatrauklių savybių, bet nesame prisiekę priešai, kol kas nepasitvirtino nuogąstavimai, kad Minskas taps Kremliaus kariniu forpostu ir paklusnia Maskvos tarnaite. Gitanas Nausėda turės nutarti, ar tęsti griežtą prezidentės D.Grybauskaitė politiką, ar ją pakoreguoti, kiek ir kaip?
Šiuo metu vyrauja du skirtingi požiūriai į Baltarusiją. Pirmajam, kuri galime vadinti monolitiniu, pritaria daugelis politikų ir politologų. Baltarusija yra Rusijai ištikima ir pavaldi šalis, Lukašenka esą seniai pardavė Baltarusiją Kremliui, Konstitucijoje formaliai skelbiamas neutralumas nieko nereiškia. Vadovaujant Lukašenkai, režimas liks paskutine Europos diktatūra, nebus esminių vidaus politikos pokyčių. Užsienio politikoje vyraus servilizmas Maskvai, kurios interesai bus proteguojami ne mažiau negu paties Minsko. Nebus nuoširdžių pastangų gerinti santykius su Vakarais, taigi ir su Lietuva, nors bus siekiama sukurti jų regimybę, kad būtų galima išvilioti nuolaidų ir malonių. Reikia atsisakyti iliuzijų, užimti griežtai konfrontuojančią poziciją, vengti kompromisų, taikyti sankcijas, palaikyti opoziciją. Padėtis pasikeis, tik jei žlugs Lukašenkos režimas ar Kremlius formaliai inkorporuos Baltarusiją į savo imperiją.
Monolitinė pozicija nėra svetima Grybauskaitei. Savo paskutiniame metiniame pranešime ji perspėjo, kad „nebrandūs politiniai sprendimai ir pareiškimai dėl bendradarbiavimo su priešiškomis valstybėmis gali tapti šliaužiančiomis grėsmėmis, kurios pavers mus įkaitais, kai reikės rinktis tarp blogai ir labai pavojinga.“ Nors ji konkrečiai neįvardijo tų priešiškų valstybių, manytina, kad Baltarusija yra viena iš jų, nes pastaraisiais metais ji griežtai ją kritikavo, vengė dialogo su ja.
JAV irgi neigiamai vertina Baltarusiją. Praeitą savaitę Vašingtonas pratęsė sankcijas, nurodydama, kad kai kurių Baltarusijos vyriausybės narių ir kitų asmenų veiksmai bei politika „kelia neįprastą ir nepaprastą grėsmę JAV nacionaliniam saugumui ir užsienio politikai.“
Kita – pragmatikų – stovykla irgi nemano, jog Lukašenka taps demokratu ar visiškai nusigręš nuo Rusijos. Bet jie viltingiau vertina Baltarusijos padėtį ir perspektyvas, mato pokyčius Lukašenkos politikoje. Lukašenka pradeda, nors ir atsargiai, atsiriboti nuo Rusijos. Jis nepripažino Krymo inkorporavimo, tvirtino, kad Viktorui Janukovyčiui pabėgus, buvo galima jį nušalinti. Kelis kartus per pastaruosius metus atlaikė Rusijos spaudimą įsteigti karinę oro bazę. 2015 m. jis sakė, kad „mums nereikia bazių šiandien…mums reikia tam tikros ginkluotės.“ Kai kurie politologai nuvertino Lukašenkos pastabą, dabar jis esą neįsileidžia, bet ilgainiui suteiks leidimą. Jau praėjo beveik ketveri metai, bazių dar nėra.
Lukašenka supranta, kad geriau būti savo ūkio šeimininku negu didelio dvaro prižiūrėtoju. Jis daugiau negu dešimtmetį stiprina tautinę baltarusių tapatybę. 1995 m. teigęs, jog baltarusių yra primityvi kalba, kuria negalima reikšti gilių minčių, dabar jis tvirtina, kad jei kalbi tik rusiškai, tai esi rusas, o ne baltarusis. Jis tai daro, nors Kremliaus propagandistai aiškina, kad baltarusiai neturi nei savo kalbos, nei tautinės tapatybės, kad turėtų būti Rusijos piliečiais. Praeitą savaitę kilus diskusijoms apie bendrą Rusijos ir Baltarusijos valiutą, Lukašenka pažymėjo, kad jei būtų rublis, tai būtų ne Rusijos rublis ir ne Baltarusijos rublis. “Tai bus bendras rublis, jei bus.“
ES pozicija yra permaininga, bet pastaruoju metu pasukta pragmatizmo linkme. 2016 m. ES panaikino daugelį sankcijų ir apribojimų, stiprina dvišalius santykius, palaiko Baltarusijos pastangas patekti į Pasaulio prekybos organizaciją, nesmerkia Astravos atominės statybos, o ragina ‘toliau konstruktyviai bendradarbiauti su atitinkamomis tarptautinėms institucijoms.’
Monolitinis mąstymas turi dvi dideles ydas. Pirma, jį ženklina intelektualinė tinginystė, polinkis sutapatinti Baltarusiją su Rusija ir jai priskirti visas Rusijos blogybės. Nereikia ieškoti skirtumų abiejų šalių politikoje, jų nėra, nes mažoji tik mėgdžioja didįjį kaimyną. O jei pozicijos šiek tiek išsiskirtų, tai tik trumpam iki kol jos vėl bus tobulai sustyguotos. Antra, monolitinė pozicija skatina pasyvumą. Jei Baltarusija ir Lukašenka nesikeis, jei jie lemti nesikeisti (gal dėl kokių nors nepastebėtų politinių-sociologinių dėsnių), tai nereikia kvaršinti galvos, siekiant kurti kitokią politiką Baltarusijos atžvilgiu. Tai, kas tinka dabarčiai, nepriekaištingai tarnaus ir ateityje.
Siekiant vystyti veiksmingą šialaikę politiką Baltarusijos atžvilgiu, reikia klausti įvairiausių klausimų, įsivaizduoti įvairiausių scenarijų. Bet būtina pagalvoti, ko mes labiausiai norėtume išvengti, kokia Baltarusija sukeltų didžiausią grėsmę. Sakyčiau tokia, kuri taptų uoliai paklusnia Maskvos tarnaite. Tuo atveju Lietuvą iš vakarų suptų Kaliningradas, iš rytų būsimas Kaliningrado klonas.
Rusija ir Baltarusija saisto politinės ir karinės sutartys. Nežinia, kiek generolų tiek pati ištikimi Kremliui, kiek ir savo šaliai. Baltarusija yra ūkiškai priklausoma nuo Rusijos. Jei norėtų, Maskva galėtų sužlugdyti Baltarusijos ūkį. Tad, nenumatomas koks nors staigus ir radikalus nusigręžimas nuo Rusijos ir posūkis į Vakarus.
Bet jei siekiama, kad Lukašenka mažu žingsniu po mažu žingsniu siektų stiprinti Baltarusijos suverenumą, reikia atitinkamomis priemonėmis skatinti šią evoliuciją, palaikyti Baltarusijos savarankiškumą ugdančius nutarimus. ES mažina sankcijas, teikia ūkinės ir finansinės paramos, didina Erasmus programos studentų skaičių, gali palengvinti vizų išdavimą ir imtis kitų priemonių, kuriomis siekiama diegti europietišką mąstymą.
Nuolankesnė pozicija nėra be pavojų. Lukašenka veikiausiai mėgins išnaudoti šias programas savo galiai sustiprinti. Bet alternatyvos net mažiau perspektyvios. Jei pastangos atsižvelgti į Vakarų reikalavimus, mažiau persekioti opoziciją, vykdyti savarankiškesnę užsienio politiką nesulaukia atgarsio ar teigiamo įvertinimo, ateityje tokių žingsnių gali būti mažiau, ypač jei Lukašenka nutartų, kad Vakarai laiko jį nesutaikomu priešininku, kad jo pastangos tenkinti kai kuriuos ES reikalavimus neturi jokio poveikio.
Prieš 15 metų Lietuva turėjo nemažą vaidmenį, formuojant ES politiką Baltarusijos atžvilgiu. Briuselis kreipė dėmesį į Lietuvos pastabas ir pasiūlymus. Tą įtaką galima atgauti, jei Daukanto aikštėje nebeviešpatautų įsitikinimas, kad Baltarusijoje niekas nesikeis.
Praeitą savaitę Užsienio reikalų ministras L. Linkevičius pažymėjo, kad nors Lietuva padeda opozicijai, Baltarusija yra kaimynė, su kuria turime vieną ilgiausių sienų, kurių prekės eksportuojamos per Klaipėdą. „Tad reikia matyti ne tik elektrinę, reikia matyti visumą.“ Lyg rengiama dirva pokyčiams.