Su Ramune susitinkame Baltupiuose, kur vyksta „Veikmės Parko namų“ statybos. Dabar tai pagrindinė moters darbo vieta, o kur toliau keliaus, ji sužinos tik po kelių mėnesių, pasibaigus projektui. Prie statybų aikštelės vartų mus pasitinka statybininkų žvilgsniai ir šūksniai. „Tai gal „Playboy“ žurnalui?“ – pasigirsta vieno juokelis. Pašnekovė nesutrinka ir atkerta, kad ne jų reikalas.
– Ramune, ar jau pripratote dirbti viena tarp vyrų?
– Kartais tarp vyrų net geriau sekasi dirbti, nes tarp moterų – visokių intrigų. Aišku, būna, kad statybininkai pasako, ką nors negražaus, tai reikia atsiriboti ir neimti į širdį. Iš pradžių statybose į moteris buvo kreivai žiūrima. Kažkada vienas yra pasakęs, kad moters vieta – prie puodų, o ne statybų aikštelėje. Bet kai jau tiek metų dirbu, pamatė, kad moteris gali ne prasčiau, o gal net geriau atlikti užduotis, – esam atsakingesnės.
Šiame darbe reikia turėti tvirtesnį charakterį. Anksčiau, kai vyrai pamatydavo ateinančią kranistę, bandydavo „kabinti“. Pasakai, kad nesikabinėtų, bet būna, kad nesupranta. Tada sakai taip, kad suprastų. Stengiuosi su keiksmažodžiais nebendrauti, bet kartais reikia griežčiau atsakyti. Be to, lietuviai – griežtesni ir mėgsta konkretumą. Dabar statybose dirba daug ukrainiečių. Kiek man teko susidurti, jie – laisvesni ir linksmesni žmonės.
– Jei statybose – dauguma vyrų, ar sakytumėte, kad ir krano operatoriaus darbas – „vyriškas“?
– Tik atrodo, kad tai vyriškas darbas, bet jame juk nereikia kilnoti sunkumų. Tai techninis darbas, bet šiais laikais moterys ir lėktuvus valdo. Paprasčiausiai reikia tik nebijoti aukščio. Tik jei nesusiduri su šiuo darbu, jis atrodo toks sudėtingas, bet taip nėra. Nors kartais visko pasitaiko. Iš viso mūsų įmonėje UAB „Baltic Cranes Logistics“ dirba 8 moterys. Anksčiau buvo daugiau, bet dalis pakeitė darbus ar išvažiavo dirbti į užsienį su kitomis įmonėmis.
– Su kitomis moterimis kranistėmis pabendraujate?
– Su vienom artimiau, su kitom – darbiniais reikalais per įmonės susirinkimus. Būna, kad ir savaitgalius kartu praleidžiame – bendraujame šeimomis ar susitinkame kavos svečiuose viena pas kitą. Randam bendrų interesų, bet ne su visomis.
– O jums ten vienai viršuje neliūdna?
– Pripratau, vienatvė man – visai nieko. Niekas už nugaros nestovi – vadovų nėra. Ryte atėjau, išdirbau visą dieną ir grįžau namo – ramu. Ne taip, kaip biure kiekvieną dieną yra viršininkas ir nuolat jį sutinki. Jei mano vadovui reikia, paskambina telefonu. Jei dėl kranisto iš objekto darbininkų nėra jokių nusiskundimų – labai gerai.
– Kaipgi atrodo krano operatoriaus darbas?
– Statybų aikštelėje tai yra vienas pagrindinių darbų, nes, jei nebūtų kranisto, sustotų darbai. Tuo metu, jei nėra vieno statybininko, niekas net nepastebėtų. Dirbame ten, kur mus paskiria, kol pastatome objektą. Kai baigiame, tada mus perkelia kitur. Penkių aukštų namą statome apie penkis mėnesius, tai taip po visą Vilnių ir migruojame. Aš dirbu tik sostinėje, bet yra tokių kranistų, kurie važiuoja į Klaipėdą ar Druskininkus.
Ryte keliuosi 4:45 val., nes turime augintinį – reikia pavedžioti. 7 val. – darbų pradžia, krane tenka sėdėti iki 16 val., o kartais net iki 19 val. Atrodo, kad toks darbas – sėdimas, bet juk visada su kranu važiuoji (juokiasi). Kartais norisi pajudėti, tad viršuje aikštelėje išeinu į lauką. Tačiau be reikalo žemyn nesileidžiu: kai ryte pakylu, dažniausiai nulipu tik vakare.
– Kaip jums apskritai kilo mintis imtis šio darbo?
– Anksčiau dirbau sekretore. Anais laikais nebuvo kompiuterių, vietoje jų turėjome spausdinimo mašinėles, dirbome rankiniu būdu. Galiausiai vieną dieną nusprendžiau kardinaliai pakeisti sritį – viliojo alga ir daugiau perspektyvų. O ką provincijoje daugiau veikti?
Juk žinot, kokios ten algos. Esu kilusi iš Švenčionių rajono, o prieš 13 metų atsikrausčiau į Vilnių ir pradėjau dirbti krano operatore. Mano vyras kariuomenėje taip pat dirbo kranininku, vėliau – Švenčionyse, kol vieną dieną surado skelbimą, kad Vilniuje ieškomas kranistas. Išvykome kartu, nes Saulėtekio studentų bendrabutyje nemokamai gavome gyvenamąją vietą. Vyrą iškart priėmė į darbą, o aš Jeruzalės darbo mokymo centre baigiau kranininko programą.
– Ar lengva tos pačios profesijos žmonėms kartu gyventi?
– Kai grįžtame namo, nekalbame apie darbą, turime ir kitų bendrų temų. Savaitgaliais kartu vykstame į kaimą, mano tėvų namus prie ežero: sodiname, vyras užsiima bitininkyste. Mėgstame ir pakeliauti po Lietuvą ar kur nors netoli – Latvijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje. Toliausiai atostogavome Tunise. Visgi geriausiai pailsime savo sodyboje.
– Ar galima iš kranininko darbo gyventi be rūpesčių?
– Gyvename dviese su vyru – didelių poreikių neturime, pilių nesistatome, jachtų neperkame, tai laisvai.
– Tikriausiai jau iš vyro girdėjote, kad tai – sunkus darbas. Nebuvo baisu imtis to paties?
– Iš pradžių buvo baisoka, bet turėjau stažuotę – dirbau su patyrusiu kranininku ir mokiausi. Su kitu žmogumi tai atrodė kaip lengvas žaidimas, bet kai vieną dieną reikėjo pačiai atsisėsti, kilo nemažas jaudulys, drebėjau. Kiekvieną savaitę eidavau vis pas kitą kranistą, o vėliau buvo teorinis egzaminas. Iš viso mokslai truko apie keturis mėnesius.
Fiziškai tai nėra sunkus darbas. Tačiau kartais būna tokių objektų, kad ateini į darbą 7 val., įlipi į kraną ir reikia suktis visą dieną. Tuomet vakare jaučiu nuovargį. Tačiau visi sunkumai jau pamiršti, dabar nebejaučiu jokio streso, į darbą einu atsipūtusi. Anksčiau bijodavau pilti betoną: reikia tiksliai privažiuoti prie mašinos, tai neduok Dieve pataikysi į mašiną – atsakomybė juk didelė, reikia taikliai pataikyti ir nesužaloti kitų. Bet buvo visko, statybininkai ir ant manęs papykdavo.
– Kaip dažnai statybų aikštelėje pasitaiko incidentų?
– Bent jau mano praktikoje to nebuvo. Tačiau statybose esu mačius visko: nukrito žmonės su balkonu, būna, kad nukrenta nuo pastolių ir susilaužo koją. Pagrindinė priežastis – ne visi laikosi saugos reikalavimų, bet dabar viskas prižiūrima daug griežčiau. Anksčiau, prieš krizę, buvo palaida bala. Dirbdavo nemažai pijokėlių, bet jau dabar savo darbe nematau, kad darbininkai būtų išgėrę. Gal kažkur ir išgeria, bet akivaizdžiai – ne. Pamenu, dirbdavau Saulėteky: ryte autobusus atveža darbininkus, kurie iš jo neišlipa, o išgriūna.
– Sakote, kad dabar statybų aikštelėse – griežtesni saugumo reikalavimai. Ar visi jų griežtai laikosi?
– Anksčiau objektuose nebuvo tokios apsaugos – apsauginių būdelių su prižiūrėtojais, jie tik vartus atidarydavo. O dabar, jei kas nors ateina svetimas, – neįleis. Stebima, kad visi darbininkai dėvėtų šalmus ir liemenes, nes jiems didesnis pavojus. Kranistams taip pat reikia, bet dabar vasara – su šalmu labai karšta. Šiame darbe reikia labai daug atsakingumo – veiksmai gali kainuoti ir gyvybę. Jei su tokiu svoriu pervažiuosi kam nors per galvą, karjera baigsis.
Keliuose Konstitucijos pr. objektuose darbų vadovai labai griežtai žiūrėjo saugumą – visada privalėjome būti su šalmu ir liemene. Darbininkai objekte negalėjo net rūkyti, buvo skirta rūkymo vieta. Pirmą dieną mane nustebino klausimas: „Ar tu rūkai?“ Kuo susijęs rūkymas ir darbas? Paaiškino, kad krane negalima rūkyti, o jei rūkau, turiu nusileisti žemyn. Man ši problema neegzistuoja, bet įsivaizduoju, jei žmogus dažnai rūko – per valandą porą kartų, – tai kaip jis gali kiekvieną kartą nusileisti apačion parūkyt? Būna ir tokių atvejų, kad objekte parašyta „Draudžiama klausytis muzikos“.
– O ką jūs veikiate viršuje, kad nenuobodžiautumėte?
– Muzikos neklausau, bet jei yra laisvo laiko, naršau internete, feisbuke. Kol darbininkai kažkuo užsiima, tai būna, kad kranas 10 min. ar ilgiau nėra reikalingas.
– Kas jums įdomiausia šiame darbe, dėl ko kiekvieną dieną einate į darbą ir džiaugiatės?
– Man jis labai patinka. Iš pradžių matai tuščią vietą, o po penkių mėnesių jau stovi namas. Kai pastatome namą, jis dar neturi apdailos, tad vėliau būna labai įdomu, kaip jis atrodo, – po kiek laiko laisvu metu nuvažiuoju pasižiūrėti. Taip galiu palyginti statybas ir galutinį rezultatą.
– Kokie vaizdai atsiveria iš viršaus? Kuris jums gražiausias?
– Šioje vietoje matosi: Jomonto parkas, Jeruzalė, Santariškės, Baltupiai. Vilnių esu mačiusi visais kampais. Teko dirbti įvairiuose rajonuose: centre, Saulėtekyje, Antakalnyje, Naujamiestyje, Perkūnkiemyje, Pašilaičiuose. Gražiausias – Baltupiai, nes čia gyvenu. Prieš dvejus metus nusipirkome butą, o dabar prie pat gavau objektą.
– O kuriuo metų laiku sudėtingiausia dirbti?
– Žiemą geriau, nes šildo pečiukai. Vasarą – per karšta, tad šaldomės tik atidarę langą ir duris. Paslysti ar susižaloti vasarą – mažesnė tikimybė, o žiemą kartais labai slidu. Tenka lipti ir valyti kiekvieną kopetėlę. Dirbau keliuose objektuose, kur kranas judėjo bėgiais. Todėl žiemą kranistas pats turėjo juos nuvalyti, kad neprišaltų. Paprasčiausia dirbti, kai būna vidutinė temperatūra, apie 20 laipsnių. Tuomet galima patogiai sėdėti.
– Ar ką nors dar stebina jūsų profesija, kai pasakote, kuo dirbate?
– Mano aplinkoje nieko nestebina. Bet kurie nežino, būna, kad klausia: „Vis dar dirbi?“ Dažniausiai stebisi dėl aukščio ir kaip apskritai nebijau tokio darbo. Užlipti – viena, bet vėliau, kai kilnoji krovinius – visai kita. Krovinių būna visokių svorių. Jei keliamas didesnis svoris – kranas lenkiasi. Pavyzdžiui, kai 6 tonų kranas kelia 6 tonų plokštę, jaučiu tai visai kitaip nei keldama 200 kg krovinį.
Būna, kad kranas siūbuoja, ypač pučiant smarkiam vėjui. Kuo aukštesnis kranas, tuo labiau supa. Aukščio aš niekad nebijojau. Teko dirbti 52 metrų krane, tuomet reikėdavo viską atidžiau stebėti, nes suprastėja matomumas.
– Ar tai paklausi profesija?
Dabar ateina jaunų darbuotojų, bet jie ilgai neužsibūna. Toks darbas: visą dieną reikia išbūti vienoje vietoje – beveik niekur negalima išeiti. Jaunimas to nemėgsta, jiems reikia veiklos. O čia kartais tenka išsidėti 12 val. Būna, kad per mokymus dalis atkrenta. Vos prasidėjus mokslams, visus veža prie krano ir liepia lipti į viršų. Esu girdėjusi, kad kai kurie bijojo aukščio ir nebegalėjo tęsti mokslų.
