„Tada dar nesupratau į ką „veliuosi“ ir kiek kantrybės prireiks draugystei su užsispyrusiu lenktynininku, ir dar vokiečiu“, – pokalbio pradžioje šypsosi E. Ruškytė, pasakodama apie pažintį su „Formulės-1“ pilotu Nico Hulkenbergu.
E. Ruškytė su lenktynininku susipažino Monake. Pradėkime nuo to, kad Eglės rankose – prabangių, vienetinių drabužių verslas.
Kiek anksčiau rašėme apie tai, kaip iš Lietuvos į Londoną emigravusi mergina po poros metų jau džiaugėsi sėkme Pietų Prancūzijoje – jos rankų darbo suknelėmis puošėsi tokios žvaigždės kaip Rihanna ar švedų aktorė Victoria Silvstedt.
„Galima sakyti, kad 2015-aisiais mane su Nico suvedė mano suknelės. Kaip vėliau paaiškėjo, Nico buvo tik persikėlęs iš Šveicarijos į Monaką.
Beveik prieš ketverius metus, liepą jis su draugais iš Australijos atvyko į salą šalia Kanų. Sutapo, kad iš to draugų būrio viena mergina pirko suknelę ir jai palikau savo vizitinę kortelę“, – apie pažintį su N. Huelkenbergu pasakojo E. Ruškytė.
Tą lemtingą vizitinę kortelę restorane pamatė Nico. Netrukus lietuvė sulaukė žinutės. Iš pradžių Eglė manė, kad jis, kaip ir jo draugai, taip pat iš Australijos ir gana skeptiškai žvelgė į pirmą susitikimą.
„Papasakojo, kad yra iš Vokietijos, gyvena čia vietoje, Monake, bet neskubėjo atskleisti, kad yra F-1 lenktynininkas. Per antrą pasimatymą paklausė, ar žinau, kas jis? Aš po pirmojo susitikimo supratau, kad jis – „Formulės 1“ pilotas, socialiniuose tinkluose nesunku tą buvo suprasti“, – apie lemtingą pažintį kalbėjo E. Ruškytė.
„Atsimenu, studijų laikais kambariokė keldavosi paryčiais, kad pažiūrėtų F-1 lenktynes, o mes su kita kambarioke bambėdavome, kad mums neleidžia miegoti.
O dabar pati esu vieno iš lenktynininkų draugė – kartais net pačiai sunku patikėti, kaip viskas pasikeitė nuo studijų laikų.
Ir jau beveik ketveri metai pati negaliu praleisti nei vienų lenktynių iš 21-o etapo per metus. Mano draugai, šeima – visi žino, kad lenktynių savaitgaliai man šventi, ir nė už ką negaliu jų praleisti“, – netikėtais gyvenimo posūkiais stebisi N. Huelkenbergo mylimoji.
Anot jos, F-1 fanus galima suskirstyti į 4 grupes: pirmajai grupei priskirtų tikruosius F1 fanus, kurie nuoširdžiai seka lenktynes, domisi pilotais ir visomis šio sporto naujienomis.
Antroji grupė – linksmybių mėgėjai. Ne paslaptis, kad F-1 garsėja įspūdingais vakarėliais ir tokios vietos kaip Monakas, Abu Dabis, Meksikas ar Singapūras pritraukia įspūdingus skaičius žmonių, kurie čia atvyksta vien dėl F-1 vakarėlių.
„Dauguma šios grupės žmonių paprašius įvardinti nors keletą pilotų vardų, dažniausiai apsiriboja Lewisu Hamiltonu.
Tiesą pasakius, turiu prisipažinti, tai buvo vienintelis vardas, kurį žinojau iki sutinkant su Nico“, – prisipažino E. Ruškytė.
„Trečioji grupė – tai šeima, draugai ir artimieji. Netgi sakyčiau, kad šita grupė neturi nieko bendro su pirma bei antrąja grupėmis. Tai yra visiškai kitas pasaulis, visiškai kitas požiūris į šį sportą, kurio neįmanoma patirti stebint lenktynes iš kitos ekrano pusės. Emocijos, perpintos džiaugsmu, ašaromis, pykčiu, stresu – galėčiau vardinti ir vardinti“, – teigė E. Ruškytė.
„Na, ir ketvirtoji grupė – tai aš. Nepriklausiau nei vienai iš jų, kol nesusipažinau su Nico, 2015-ųjų vasarą. Tada dar nesupratau į ką veliuosi ir kiek kantrybės reikės draugystei su užsispyrusiu lenktynininku, ir dar vokiečiu“, – šypsosi E. Ruškytė.
Anot jos, poroje visada reikia kažkiek prisiderinti vienam prie kito. „Labai džiaugiuosi, kad mano paslankus darbo grafikas leidžia palaikyti Nico ir kasdieniniame, ir sportiniame gyvenime.
„Esant vienam iš geriausių pasaulio lenktynininkų streso ir įtampos tikrai netrūksta, nes kiekvienas iš tų dvidešimties lenktynininkų nori ir siekia būti geriausiu. Žodis draugystė tarp pilotų neegzistuoja“, – kalbėjo E. Ruškytė.
Trumpam į Lietuvą grįžusi mergina pasidalino mintimis apie gyvenimą su F-1 lenktynininku, nematomą šio sporto pusę, patirtą šoką Abu Dabyje, permainingus santykius ir jiems pavojų keliančius socialinius tinklus.
– Ar į visus F-1 etapus lydi Nico ir keliauji kartu?
– Nėra taip, kad aš bet kada galiu keliauti į F-1 lenktynes. Savo darbe esu vienintelis žmogus, turiu pati viską koordinuoti, be to, vasarą – didžiausi pardavimai.
Kai kurie galvoja, kad aplink F-1 lenktynes – vien linksmybės ir vakarėliai. Taip atrodo iš šono. Bet kai esi lenktynininko draugė, to smagumo pačiose lenktynėse yra labai mažai.
Pilotą lydi intensyvus pasiruošimas, stresas, adrenalinas. Draugės prieš Monako GP aplankyti vieną, kitą vakarėlį. Aš stebiuosi, nejaugi jos per ketverius metus dar nesuprato, kad prieš lenktynes – jokių linksmybių.
Nico būtinas miegas, o aš gyvenu jo ritmu. Jam – tai darbas, gyvenimo karjera. Kartais jis pats nepatenkintas pats savimi, sau sako – esu tas viduriukas, o visą gyvenimą norėjau būti priekyje, o ne už lyderių nugarų.
Jam kartais primenu, kad tūkstančiai lenktynininkų norėtų būti jo vietoje. Patys pilotai taip negalvoja, kiekvienas F-1 lenktynininkas nori būti pats greičiausias.
Tarp kiekvieno jų tvyro didžiulė konkurencija, nėra kalbos apie tarpusavio bičiulystes.
– Kokie Nico santykiai su naujuoju „Renault“ pilotu Danieliu Ricciardo?
– Kol kas tarp jų didelės konkurencijos nesijaučia, pagal iškovotus taškus (Ricciardo – 8 t., Nico – 6 t.) po penkių etapų jie žengia beveik greta.
Nico kurį laiką, sakyčiau, buvo šiek tiek atsipalaidavęs. Iki 2018-ųjų pabaigos „Renault“ atstovavo ispanas Carlosas Sainzas, kuris dažniau likdavo už Nico nugaros. Tos konkurencijos tarp jų nebuvo.
Visiškai kita situacija atvykus Danieliu Ricciardo. Prieš sezoną komandoje – viskas tik apie australą, kuris tapo tarsi „Renault“ veidu. Nico lyg dingo iš konteksto – ekipos reklamose, pranešimuose, nes daugeliui esminė žinutė – D. Ricciardo atvykimas. Visi galvoja, kad įsigijus australą šis „Renault“ pakels į pirmas vietas.
Su juo siejamos nemažos viltys, tačiau matome iš pirmos sezono pusės, kad kol kas nieko panašaus. Manau, kad Nico ir D. Ricciardo rezultatai kituose etapuose bus labai panašūs.
Danieliui nėra lengva perėjus iš „Red Bull“ į „Renault“. Nauja komanda, kiti mechanikai, reikia laiko susipažinti su nauja aplinka ir išmokti dirbti kartu.
Kiekvienas vairuotojas turi savo prioritetus, žino, ką jis labiau mėgsta, ko jam reikia, o mechanikų komanda taip pat dirba savo braižu. Yra begalė smulkių niuansų, kurie lemia sekundės šimtąsias dalis.
– Iš kurių pozicijų pati gyvai stebi F-1 lenktynes? Iš komandos boksų, ar svečių VIP tribūnos?
– Kiekvienas lenktynininkas į komandos erdvę kiekviename etape gali pasikviesti po 4-5 svečius iš savo pusės. Tų kvietimų niekaip kitaip neįsigysi, nenusipirksi, tik iš paties piloto rankų. Tai tam tikros taisyklės, kurias lenktynininkas pasirašo savo kontraktuose.
Į tuos kvietimus pretenduoja piloto artimieji arba rėmėjai. Sulaukiu iš draugų žinučių su prašymais pagelbėti dėl F-1 lenktynių bilietų ir panašiai. Nieko panašaus, patys pilotai neturi nieko bendro su bilietais į paprastas ar VIP tribūnas, jie turi mokėti visą kainą, kaip ir kiekvienas F-1 gerbėjas.
Aš pati visada lenktynes stebiu tik iš taip vadinamų komandos boksų. Dvi valandos stovint, per kurias užmirštu viską, tiesiog susikoncentruoju į lenktynes, su ausinėmis gaudau kiekvieną Nico ir komandos pagrindinio inžinieriaus Marko Slade’o žodį.
Yra atskiras kampelis tiems kviestiniams svečiams, rėmėjams, kurie negali peržengti juos nuo mechanikų skiriančios ribos, yra griežtos taisyklės. Netrūksta nenumatytų aplinkybių, juk bet kada gali po 20 sek. pakviesti Nico į boksus. Ne visada mechanikai tam būna pasirengę, turi žaibo greičiu pasiruošti piloto priėmimui, tad jų kelyje negali būti jokių pašalinių.
– Ar būtinas specialus pasiruošimas norint lenktynes stebėti iš komandos zonos?
– Ne, nes „Renault“ neretai pasikviečia rėmėjus, netrūksta įvairių žvaigždžių. Kai kurie niekada gyvenime nėra buvę F-1 lenktynėse, detaliai nesidomi F-1 sportu.
Tokiems svečiams „Renault“ gidas padeda stebėti lenktynes, paaiškina vieną ar kitą situaciją, sprendimą.
– Kaip atrodo lenktynių savaitgalis piloto akimis?
– Ketvirtadienis – paprastai lengvesnė diena, vyksta spaudos konferencijos, lenktynininkai susitinka su gerbėjais, dalina autografus, fotografuojasi su fanais.
Ypač ilga diena - šeštadienis, viešbutį palieka 8-ą ryte, keliauja į varžybų zoną, ramiai susikaupia treniruotei, detaliai aptaria su komanda visas detales, diskusijos su pagrindiniais komandos inžinieriais, komandos vadovais. Vyksta trečia treniruotė, po kelių valandų, jei etapas Europoje, 16 val. laukia kvalifikacija.
Po jos, vėl kvalifikacijos rezultatų, varžybų taktikos aptarimas, pokalbiai su komandos inžinieriais. Į viešbutį grįžta vėlai vakare.
– Kaip atrodo diena iki lenktynių ir ar turi šansą prieš pat startą jam palinkėti sėkmės?
– Prieš pat lenktynes maždaug likus valandai iki starto jau jie turi būti pasiruošę varžyboms, prieš sėdant į bolidą, Nico nori 10-15 minučių visiškos ramybės, užsidaryti vienas kambariuke, susikaupti, kartais pasiklausyti muzikos.
Jis ganėtinai uždaras žmogus, nemėgsta pompastikos, jam nebūtina priminti prieš startą, kad jam linkiu sėkmės, ne pirmas ir ne paskutinis etapas, „Formulė-1“ jis jau varžosi 10 metų, dar dešimtmetis iki jos lenktyniavo kitokio rango varžybose.
Prieš startą aš jį tiesiog stipriai apkabinu ir tai yra mano toks ženklas, palinkėjimas – padaryk viską, ką gali geriausiai, ką moki geriausiai.
Lenktynėse gali daug kas nutikti, jos nenuspėjamos, gali padaryti klaidą jis, gali suklysti varžovas, ypač daug įtampos kelia startai. Vienas milimetras gali kainuoti lenktynes. Ir tai gali būti ne tavo kaltė.
– Prieš kiek laiko pilotai atvyksta į naują etapą?
– Priklauso nuo to, kur vyksta etapas. Jei tai Australija - paprastai atskrenda savaitę prieš, reikia adaptuotis prie naujos laiko zonos. Kartais jau namie bandome įprasti prie lenktynių etapo laiko zonos, valandą einame anksčiau miegoti ir keliamės anksčiau.
Nors po sezono starto Australijoje dar trejos lenktynės vyko Azijoje, tačiau po pirmojo etapo nenorėjome savaitę iki Bahreino lenktynių gyventi viešbutyje, spėjome savaitei grįžti į Monaką, pailsėti savo namuose, ramios vakarienės, savas maistas, draugai – pats geriausias poilsis.
Paprastai į naują etapą lenktynininkai skrenda trečiadienį popiet arba jei yra patogių skrydžių, ketvirtadienį anksti ryte. Ir sekmadienį po lenktynių – atgal.
– Ką lenktynininkai veikia iškart po lenktynių? Už savo lagaminų – ir namo?
– Po finišo – 3-4 valandos rezultatų aptarimų su komanda, inžinieriais, kas pavyko, kas pasiteisino, o kas - ne.
Tada, jei yra skrydis dar tą patį vakarą, tada sekmadienį grįžtame namo. Europoje lengviau, kituose regionuose priklauso kaip toli nuo trasos yra oro uostas.
Taip pat planai po lenktynių priklauso ir nuo rezultatų. Jei yra suplanuota kokia vakarienė, bet Nico nepasisekė varžybose, nesusiklostė gerai, padarė klaidą, tada jis pats save graužia, būna, kad prireikia ne vienos dienos ramaus poilsio, apmąstymų, kol jis grįžta į tas pačias vėžes ir vėl iš naujo gali galvoti apie naujas lenktynes.
– Ar buvai praėjusio sezono paskutinėse lenktynėse Abu Dabyje? Ką pagalvojai, kai Nico patyrė gana kraupią avariją?
– Nelabai malonūs prisiminimai, švelniai tariant. Man buvo šokas, išvydau užsiliepsnojusį bolidą, kilo gaisras.
Kadangi nuo praėjusio sezono boliduose virš lenktynininkų yra juos saugantis lankas, jie patys lengvai be pagalbos negali išlįsti iš jo. O jei bolidas apsivertęs, to praktiškai neįmanoma padaryti.
Kai pamačiau, kad Nico apsivertęs, nusiplėšiau ausines, pasidaviau panikai, puoliau į ašaras. Vienas „Renault“ darbuotojų išvedė mane iš boksų, nesupratau, kas vyksta. Vėliau ėmiau reikalauti ausinių, šaukiau – noriu girdėti Nico! Mačiau, kaip vežė jį į medicininės apžiūros punktą, veržiausi ir aš kartu paskui jį.
Bet „Renault“ komandos darbuotojai mane nuramino, kad viskas gerai, Nico nesužeistas, tačiau bet kokiu atveju po rimtesnių incidentų pilotus turi apžiūrėti medikai – pulsą, kraujo spaudimą ir panašiai. Į medicininį punktą paprastai nieko neįleidžia, nesvarbu, ar tu piloto mama, tėvas ar komandos vadovas. Tokios taisyklės.
Tebepamenu tą jausmą, klausi savęs viduje, kodėl tokia avarija jau antrame rate? Juo labiau, jis gerai startavo ir būtų kovojęs dėl taškų, bet viskas baigėsi labai greitai.
– Nors Nico F-1 nuo 2010 m., pernykštis sezonas – jam geriausias karjeroje, užimta 7 vieta, bet per netrumpą karjerą – nei vieno podiumo. Kokia didžiausia Nico svajonė, tapti pasaulio čempionu, laimėti etapą, pagaliau užlipti ant podiumo?
– Kiekvienas lenktynininkas nori užimti prizinę vietą, finišuoti lyderio pozicijoje, tai kiekvieno svajonė. Dėl to šie vaikinai ir renkasi šį sportą. Niekas nenori būti paskutinis ar būti viduryje, kaip kad Nico yra.
Taip, septinta pozicija skamba gal ir ne taip blogai, tačiau ją užėmęs tu nori šeštos ar penktos, visada laiptelio aukščiau, geresnio rezultato.
Jo ta užimta 7-a vieta tikrai netenkina.
– Australijoje kol kas vienintelės lenktynės, kuriose Nico pavyko iškovoti taškus, finišavo septintas.
– Bahreine sekėsi labai gerai, bet pavedė variklis, sugedo likus keliems ratams iki finišo. Kinijoje taip pat nepasisekė.
Kartais atrodo, kad kvalifikacijos metu bolidas skrieja idealiai, o lenktynėms prasidėjus kažkas nutinka, ima jis ir sugenda. O tam įtakos gali turėti daugybė faktorių.
– Ar po lenktynių kalbatės apie vykusias varžybas, etapo rezultatus? Ar klausiate jo kokių nors detalių, kodėl pasirinko vieną ar kitą sprendimą?
– Paprastai ne. Tą jis aptaria su komanda, su inžinieriais, mechanikais, komandos vadovais. Ypač jei kažkas nepasisekė, nesinori dar apie tai kalbėti ir namuose. Kartais norisi tai užmiršti ir susikoncentruoti kitam etapui. O namuose netrūksta kitų temų.
– Pavyzdžiui, neseniai įsigytas šuniukas.
– Mes labai seniai norėjome jo, bet kadangi mūsų gyvenimas paprastai lėktuvuose su lagaminais. Visada kartodavome, kad mes šuns turėti negalime, per daug keliaujame.
Ne taip seniai pietavome su draugais ir pakrypo kalba apie augintinius. Ir Nico atsisukęs sako - gal tu paimk ir nupirk šuniuką, bus baigta kalba. Perklausiau, ar rimtai tą ištarė? Nuo tos dienos tarėmės kokio mums šuniuko reiktų. Akivaizdu, kad didelis šuo mums nelabai netiko, nes norėsis kažkur kartu keliauti. Kažkada prižiūrėjome draugų vokiečių nykštukinį špicą, jis mums labai patiko. Nusprendėme įsigyti būtent tokios veislės augintinį. Pavadinome Dzeusu.
Ir įsigytas šuniukas yra iš Kauno. Juokaujame, kad namuose lietuvių jau yra dauguma.
– Ką Nico žino apie Lietuvą, gal yra jau buvęs čia?
– Jau porą kartų viešėjo Lietuvoje, abukart rugsėjo pabaigoje. Vykome į mano gimtinę Sedos miestelį Mažeikių rajone, susipažino su visa mano šeima, išbandė pirtį, išsimaudė ežeriuke.
Supažindinau jį ir su Vilniaus senamiesčiu.
– Paties Nico socialinių tinklų paskyrose nuotraukos vien iš lenktynių ir jose nėra tavęs. Kodėl, gal tai toks komandos sprendimas?
– Ne, tai mūsų sprendimas. Nenorėjome rodyti savo asmeninio gyvenimo, nes tai iškart suintriguoja žiniasklaidą, žurnalistus. Po nuotraukomis ar straipsniais atsiras komentarai, Nico turi pusę milijono sekėjų, atsiliepimų būtų įvairių.
Mes gyvename savo asmeninį gyvenimą, žinome vienas kitą, kas mums patinka, ką mėgstame, o socialiniai tinklai gali sukelti ir neigiamų emocijų. Yra pavyzdžių kitų lenktynininkų gretose, kaip socialiniai tinklai gali pakenkti santykiams, buvę tokių situacijų, kad išsiskyrė poros. Buvo atvejų,kad pilotai buvo priversti išsitrinti savo profilius.
Pats Nico pernai tris mėnesius buvo atsisakęs „Instagram’o“. Socialinių tinklų valdymas atima labai daug laiko, užsimiršti, kiek laiko tu juose praleidi, kenčia tavo realus gyvenimas. Atsiranda žalinga priklausomybė. Jei tu laimingas asmeniniame gyvenime, nebūtina to viešinti visam pasauliui, kam to reikia.
Mes esame su Nico apie tai kalbėję. Kartu esame jau ketvirti metai, tarp mūsų visko pasitaikė, buvome ir dukart išsiskyrę, manau, tai nutinka daugeliui porų. Ypač žinant Nico gyvenimą, kuris yra labai intensyvus, jis – pakankamai žinomas, populiarus žmogus, pasitaiko įvairių niuansų, situacijų, kai kurios ir nemalonios. Bet tai yra gyvenimas.
Aš pati į savo socialinių tinklų profilius nekeliu akimirkų iš asmeninio gyvenimo, esu įkėlusi vos kelias bendras nuotraukas su Nico. Man nėra prioritetas demonstruoti kur ką valgiau, ką sutikau ir kur atostogauju. Tam neturiu laiko, yra kitų prioritetų gyvenime.
– Ar Nico bendrauja su kitais lenktynininkais?
– Kažkiek su Maxu Verstappenu ir Danilu Kviatu. Tai ne draugai, pavadinčiau, kolegos, su kuriais bendrauja. Nico labai mėgsta žaisti tenisą, tai jo pirma sporto šaka po „Formulės-1“.
Dažnai pasikviečia D. Kviatą pažaisti kartu. Aš ir Danilo draugė Kelly (Piquet) esame ganėtinai geros draugės, kartais susitinkame vakarienei ar kavai. Ko gero, tai vienintelis lenktynininkas, su kuriuo Nico palaiko ryšius. Gal dėl to, kad aš gerai sutariu su jo drauge, o ir pats Danilas – paprastas, malonus žmogus.
– Tada nieko keisto, kad kartu su Nico pernai įsiamžinote kartu su teniso žvaigžde Aleksanderiu Zverevu.
– Taip, Nico nepraleidžia nei vieno „Grand Slam“ ar „Masters“ turnyro. Jei turnyras vyksta kitame žemyne, kartais keliasi ir naktį dėl teniso. Turime bendrų draugų su A. Zverevu, gavome pakvietimų į finalinį ATP turnyrą Londone, ten ir susitikome po A. Zverevo pergalės.
