Vidurinių klasių moksleivė 2011-aisiais ėmė stebinti visus, įskaitant ir Lietuvos tautinį olimpinį komitetą, kuris, sunku tuo patikėti, tačiau likus metams iki Londono žaidynių Rūtos pavardės net nebuvo įtraukęs į išplėstinį Lietuvos olimpinės rinktinės kandidatų sąrašą.
Prabėgo aštuoneri ypatingi metai ir ratas apsisuko: R. Meilutytė likus maždaug 14 mėnesių iki Tokijo olimpiados pradžios ne mažiau nelauktai pati išsibraukė iš jo.
Per tą laiką šimtus interviu išdalinusi plaukikė susilaiko ir nuo galbūt paskutinės išpažinties žiniasklaidai, bet tai suprantama: 22-ejų metų mergina pasiruošusi pradėti naują gyvenimo etapą ir nebenori būti vadinama Auksine žuvele, Lietuvos torpeda, Terminatoriumi ar net Plaukutyte, kaip į ją per pamokas mokykloje kreipdavosi geografijos mokytoja.
Visgi net jei tai iš tiesų jau yra viskas jos profesionalios sportininkės karjeroje, Rūta, kaip ir tas legendinis Chuckas, jau tikrai suskaičiavo iki begalybės – tiek rezultatų, tiek ir visai mūsų šaliai suteiktų emocijų prasme. O mes galime jai tik labai žemai nusilenkti bei nuoširdžiai padėkoti už tą privilegiją, kurią visi turėjome gyvendami tuo pačiu laiku, kaip ir ji.
„Kai Rūta laimėjo tą prakeiktą aukso medalį ir visi pradėjo ieškoti sąsajų su ja – kai kurie mano draugai staiga prisiminė, kad jie irgi kažkada lankė plaukimo treniruotes, kai kurie sakė, kad Rūtą pažįsta ar yra matę, kai kurie pasakojo, kad kartu su ja mokėsi – pagalvojau: ką gi aš turiu su ja bendro? O mes nesvietiškai panašūs. Mes turime tą patį čempionišką pėdos dydį – 43-ią.
Tik dėl tos mergaičiukės tą trečiadienio vakarą į sostinės širdį sugužėjo tūkstančiai šiaip jau krepšinio šalimi laikomos valstybės gyventojų. Tik dėl tos mergaičiukės Marijonas pakeitė „Trijų milijonų“ eilutes „Net jeigu ir vėl/Tik per klaidą netapom mes čempionais“ į „Nes mes šiandien vėl/Iš tikrųjų, garbės žodis, tapome čempionais“. Ir tik dėl tos mergaičiukės vieną 2019-ųjų gegužės trečiadienį visa Lietuvos šiek tiek nuliūdo.
Ne, visai ne dėl to, kad mums vis dar būtų negana Rūtos medalių ir rekordų ar mes jaudintumėmės dėl jų skaidrumo, o todėl, kad mums dėl tos mergaičiukės, kuri spinduliavo tokį gyvenimo džiaugsmą, juoką ir pozityvumą, kad juo užkrėtė visą Lietuvą, kažkiek neramu.
Nė vienam sportininkui, net ir baigiančiam karjerą būnant 44-erių metų, tas atsisveikinimas su didžiuoju sportu nėra toks paprastas ir neskausmingas kaip spragtelėjimas pirštais. O mūsų Rūtai dar tik viso labo 22-eji.
„Noriu patirti paprastus dalykus, augti, geriau suprasti save ir mane supantį pasaulį“, – sako ji.
Ir mums telieka tuo tikėti bei linkėti, kad R. Meilutytei tie kiti dalykai teiktų tokį patį gyvenimo džiaugsmą, kokį teikė pirmieji laimėjimai baseine, pirmieji pamušti Lietuvos rekordai ir pirmasis karjeros interviu, duotas 2011-ųjų vasarą ja visada tikėjusiam portalui DELFI likus dar beveik metams iki viską pakeitusių Londono žaidynių.
– Sveika, Rūta! Labai norėjome pakalbinti tave po tavo tiesiog įspūdingo pasirodymo jaunimo olimpiniame festivalyje Trabzone, kuriame buvai bene ryškiausia žvaigždė tarp visų sportininkų. Ar pati tikėjaisi tiek medalių ir ar spėjai skaičiuoti, kiek Lietuvos rekordų pagerinai?
– Na, nežinau, nelabai galvojau, kad turiu būtinai tuos medalius laimėti. Svarbiausia man buvo pagerinti savo asmeninius rezultatus. Treniravausi labai atkakliai, tad giliai tikėjau, kad galiu tai pasiekti. Manau, rezultatus lėmė treniruotės ir nusiteikimas – vienos sėkmės priežasties tikrai nėra. Žinau, kad kiekviename plaukime pagerinau Lietuvos rekordus, bet to nesureikšminu.
– Tavo rezultatas 100 m plaukimo krūtine finale buvo 1 min. 07,96 sek. Jis net dviem sekundėms geresnis nei prieš metus. Kaip tau pavyko tiek daug patobulėti? Ir kiek per laiką, likusį iki olimpiados, dar gali pagreitėti šioje distancijoje?
– Pekino olimpiadoje 100 m plaukime krūtine bronzos medalį laimėjusi austrė Mirna Jukič atplaukė per 1:07.34 min. Tau iki šio rezultato jau dabar trūksta tik pusės sekundės. Ar tai reiškia, kad Londone gali visus nustebinti?
– Šiuo metu plaukimo rezultatai labai sparčiai gerėja ir kiekvienais metais rezultatai vis geresni ir geresni. Nemanau, kad Londono olimpiadoje tam, kad laimėčiau medalį, pakaktų atplaukti ir per 1 min. 06 sek. (auksą garantavo 1:05.47 – DELFI). Man didžiausias laimėjimas Londone būtų patekti į į finalą, o paskui – tiesiog atiduoti visas jėgas ir, kaip jau bus, taip. Bet jei papulčiau į finalą, būtų daugiau nei nerealu!
– O ar nebus keista dalyvauti olimpiadoje ir varžytis su suaugusiomis plaukikėmis būnant tik 15-os metų?
– Dar negaliu pasakyti, ar bus keista, ar nebus, nes pirma turiu dar kartą įvykdyti normatyvą, taigi nenoriu užbėgti įvykiams už akių. Bet jeigu patekčiau, manau, be abejo, būtų keista ir jaudulys stovint tarp elito plaukikių būtų žymiai didesnis.
O medalių olimpiadoje yra laimėję ir jaunesni sportininkai nei 15 metų. Esu girdėjusi, kad buvo 11 ar 12 metų berniukas, kuris laimėjo medalį Graikijoje (1896 metų Atėnų olimpiadoje 10-metis graikų gimnastas Dimitrios Loundras su šalies rinktine užėmė trečią vietą tarp trijų komandų – DELFI). Tik žinoma, tai buvo prieš labai daug metų.
– Ar tai, kad žmonės į tave gali pradėti dėti daug vilčių, tavęs neslėgs?
– Užsienio spaudoje sklando gandai, kad tu neva gali priimti Didžiosios Britanijos pilietybę ir atstovauti šalies, kur dabar ir gyveni, rinktinei. Ar tame yra tiesos?
– Tavo treneris Johnas Ruddas – britas. Kaip treniruojatės ir ką jis sako apie Londono olimpiadą?
– Nuo kelerių metų užsiimi plaukimu? Ir kaip manai, iš kur tas tavo neįtikėtinas talentas?
– Rūta, o kas tave labiausiai įkvepia? Ir kas yra tavo sporto idealai?
– Mano mėgstamiausi sportininkai yra Michaelas Jordanas, Usainas Boltas, Cristiano Ronaldo, Ianas Thorpe'as ir Michaelas Phelpsas. O įkvepia tai Chuckas Norrisas. Net ant savo treniruočių plaukimo lentelės esu užsirašiusi: „Ch. Norrisas suskaičiavo iki begalybės... Dukart“ (šypsosi).
– Ačiū už atsakymus. Ir prisidedame prie visų sveikinimų! Tu – tikra šaunuolė!
