Mokslininkai nustatė, kad Pompėjos gyventojai kentėjo dėl tų pačių problemų kaip ir mes

Pompėja – tai gerai žinomas senovės Romos miestas. Jį 79 metais prieš mūsų erą sunaikino Vezuvijaus išsiveržimas.

Mokslininkai vis dar tyrinėja ir atkasinėja ugnikalnio palaidotą miestą, o kasmet Pompėjoje apsilanko daugybė turistų.

Nevertėtų pamiršti, kad savo klestėjimo metais Pompėja buvo pažangus miestas. Nors tai buvo prieš daugiau kaip 2000 metų, įdomu tai, kad Pompėjos gyventojai skundėsi tomis pačiomis problemomis kaip ir mes.

Pompėja, kuri buvo netoli šiuolaikinio Neapolio, galėjo pasigirti savo kokybiškomis gatvėmis. Jose buvo įrengtos iškilios perėjos, leidusios išsaugoti sausas ir švarias pėdas, o grindinys beveik neturėjo plyšių. Gatvės buvo grįstos vulkaninės kilmės uoliena, kuri buvo palyginti nesunkiai apdirbama. Tačiau šie akmenys turėjo ir vieną problemą – jie susidėvėdavo.

Su laiku Pompėjos gatvėse atsirasdavo duobių. Nieko neprimena? Lygiai kaip ir mes, Pompėjos gyventojai skųsdavosi nepatogiais keliais, kurie, beje, dažnai tarnaudavo ir kaip kanalizacija. Ilgą laiką duobės buvo taisomos tais pačiais akmenimis, tačiau tai buvo nesibaigiantis darbas.

Ericas Poehleras, Pompėją tyrinėjantis mokslininkas, nustatė, kad gatvių remontas įprastais akmenimis buvo brangus, sunkus ir daug laiko reikalaujantis darbas. Blogiausia tai, kad remontas blokuodavo gatvę bent kelioms savaitėms ar net mėnesiams. Todėl vos tik atsirado tokia galimybė, Pompėjos gyventojai atsisuko į Vildą – nedidelį miestą Didžiosios Britanijos pietuose.

Į Romos imperijos rankas patekęs Vildas tapo puikiu geležies šaltiniu. Čia išgauta rūda keliavo į Pompėją, kur buvo apdirbama ir naudojama gatvių remontui. Išlydyta geležis buvo liejama tiesiai į duobes. Tai buvo daug energijos, bet mažai laiko reikalaujantis gatvių remonto būdas. Paviršius vėl tapdavo lygus, o eismo ir kanalizacijos tėkmė buvo atnaujinama vos per kelias valandas.

Tiesa, mokslininkai negali tiksliai pasakyti, kaip Pompėjos gyventojai lydė geležį ir kaip ją skystą nešė iki duobių. Tačiau Poehleras turi versiją – viską nudirbo vergai. Gatvėse vis dar matomi surūdijusios geležies lopai, o šalia gatvių matomi iš pažiūros nereikalingi geležies lašai. Mokslininkai mano, kad vergai bėgte bėgdavo su išlydytos geležies talpomis. Kartais ta teliuškuojanti geležis taškydavosi ant žemės.

Žinoma, atėjo laikas, kai Pompėjos gyventojų pastangos išlaikyti lygias gatves, buvo nebesvarbios – viskas buvo palaidota po keliais metrais pelenų. Tačiau bent jau žinome, kad mūsų bėdos dėl duobėtų gatvių nėra naujos.