Net ir okupacijos laikotarpio persekiojimus pergyvenusiose šeimose tas supratimas yra skirtingas. Ne viskas, kas buvo patirta, dėl ko buvo aukojamasi, buvo pasakojama ar perduodama vaikams ar anūkams. Šiems jau patiems tenka aiškintis... Mane vis pasiveja prisiminimai apie prieš du dešimtmečius atsitiktinai sutikto laisvės kovų dalyvio, paprasto ūkininko požiūrį. Paklaustas, ar turi laisvės kovų dalyvio pažymėjimą, jis pyktelėjo: „man iš valstybės nieko nereikia, man Lietuva viską jau davė“. Jis turėjo savo požiūrį į istorinius įvykius, santykį su valstybe. Jo orumas neleido to keisti.
Kai mus mėgina prievarta atvesti į tikėjimą (plačiąja šio žodžio prasme), laukia ilgas karas arba negatyvi atmetimo reakcija. Modernios tautos istorija visada apsivėlusi įvairia mitologija, kuri irgi yra mūsų istorijos supratimo dalis. Pavyzdžiui, jei kalbame apie partizaninį karą, pabrėžiame, jog kovojome vienui vieni.
Tačiau pasipriešinimo kovotojai tikrai nenorėjo kovoti vieni. Buvo dideli (tegul ir nepagrįsti) lūkesčiai, kad laisvasis pasaulis mums padės. Ir padėjo, nors tą paramą pajutome ne iš karto, o gal net ir kurį laiką tiesiogiai nejutome. Gal nepradėjo naujo karo dėl Baltijos tautų, tačiau atsisakė pripažinti okupaciją ir aneksiją.
Kiek tai svarbu – dauguma mūsų pajuto tik po pusės amžiaus okupacijos. Ir tai juntama iki šiol, kai Putino režimo apologetai vis bando kvestionuoti Baltijos valstybių teisėtumą. Atgimstanti Lietuvos valstybė prieš beveik tris dešimtmečius galėjo oriai priminti didžiosioms demokratijoms savo teises.
Kai mums teigia, kad dalis mūsų tautiečių buvo vieno ar kito okupanto kolaborantai arba, geriausiu atveju, prisitaikėliai, ir mėgina konstruoti tik tuo paremtą istorijos pasakojimą – tiesus kelias į negatyvią atmetimo reakciją.
Kiekvienas Lietuvos okupantas pirmiausia stengėsi, kad būtų peržengtos šios ribos. Lietuvių tauta turėjo orių žmonių, kurie jokiomis aplinkybėmis neleido sau peržengti šių ribų, net mirties akivaizdoje: slėpė pasmerktus žydus, gelbėjo pabėgusius tremtinius, slapstė laisvės kovotojus, gelbėjo artimuosius nelygioje kovoje su okupantu...
Tai supratus, lengviau kalbėtis ir ieškoti supratimo visuomenėje, kuri atmes bet kokį vienpusišką, primetamą požiūrį, suprasdama spaudimą, kaip tautos orumo žeminimą. Čia jau galima prisiminti ne vieną pastarojo meto diskusiją apie istoriją ar istorinę asmenybę, kai diskusijos apie tai pasibaigdavo nesėkmingai ar net skandalingai.
Sunkiai besiskinantis kelią ir meninis tautos patirtų išgyvenimų įprasminimas taip pat atspindi lėtai ir nelengvai besikeičiančią situaciją, kuri siejama su istorija ir savęs toje istorijoje suvokimu. Esu įsitikinęs, kad mūsų XX a. vidurio istorijos herojai, rezistencijos dalyviai, 20–23 metų jaunuoliai, atsidūrę dabartiniame pasaulyje, daug ko gal ir nesuprastų, tačiau tikrai išlaikytų savo orumą...
Matyt, su malonumu klausytųsi ketvirčio amžiaus senumo Stingo dainos „Shape Of My Heart“ ar naujausios John Legend dainos „Preach“... Žinoma, tai nėra istoriškas požiūris. Bet negi kai kam (ypač smerkiantiems tuos „netikėlius“ lietuvius, kurie tai „pavėluotai priešinosi“, tai nesuprato jog „pasipriešinimas beviltiškas“, nes naciams priešinosi be ginklo, o sovietams – su ginklu...) atrodo, jog dabarties požiūrius į visuomenės ir žmonių santykius, istorinius įvykius perkelti į praeitį ir pagal tai tą praeitį vertinti yra normalu? Bet viskas mūsų, o ne kieno nors kito rankose – lietuvių tautos orumo kodas vis dar šifruojamas.