aA
Pastaruosius kelerius metus JAV kariuomenė pastebi, kad padaugėjo, anot jos pačios, „nepaaiškinamų fenomenų oro erdvėje“. Mes visi veikiau juos žinome kitu, labiau įprastu pavadinimu – kaip neatpažintus skraidančius objektus, NSO, ir visi mes turėtume siekti, kaip kad siekia ir karinis jūrų laivynas, kad tokie pranešimai būtų vertinami daug rimčiau.
© Shutterstock

Kartais, kaip rašo leidinys „The Washington Post“, gerai parengti kariniai pilotai „tvirtina pastebėję keletą skraidančių nedidelių sferinių objektų. Kiti sako matę baltus „Tic-Tac“ formos skraidomuosius objektus. Išskyrus bepilotes skraidykles, visi varikliai varomi deginamu kuru, bet šios transporto priemonės buvo be jokios oro įsiurbimo sistemos, jokios vėjo energijos, jokių išmetamųjų dujų“.

Be to, greičiu jos, regis, viršija visu žinomus iki šiol orlaivius, ir, kaip jas apibūdino buvęs gynybos sekretoriaus pavaduotojas, jos įkūnija „tikrai radikalias technologijas“.

Avis Loebas, Harvardo astronomijos departamento pirmininkas, neseniai iškėlė hipotezę, kad paslaptingasis tarpžvaigždinis objektas Oumuamua – pirmas žinomas tarpžvaigždinis objektas, praskriejęs Saulės sistemą, – sprendžiant iš jo akivaizdžiai keistų manevrų, galbūt yra pažangios ateivių civilizacijos žvalgybinis laivas.

Prieš jums paklausiant, skubu išsakyti savo nuomonę: ne, aš nemanau, kad atkeliavo vadinamieji „žalieji žmogeliukai“. Bet galbūt jūs vis dėlto klausiate savęs, galbūt yra, kad ir labai labai maža, tikimybė, jog ateiviai lankosi. Arba bent jau galbūt manote, kad mums reikėtų atsikratyti stigmos, itin gajos kariuomenėje, esą nevalia raportuoti apie pastebėtus NSO reiškinius ar apie juos diskutuoti.

Galbūt keliate sau klausimą, kurie su ateiviais nesusiję reiškiniai lemia šiuos keistus pastebėjimus.

Juk būtų įdomu, pavyzdžiui, jeigu kokia užsienio valstybė sektų mūsų karines misijas kokiu nors slaptu ginklu? O galbūt mūsų kariškių liudijimai yra sistemiškai nepatikimi?

Vis dėlto pirmiausia grįžkime vieną žingsnį atgal ir pasvarstykime, kodėl faktinių ateivių apsilankymų tikimybė yra daugiau nei labai maža.

Yra plačiai žinoma dilema, pagarsėjusi kaip Fermi paradoksas (prieštaravimas tarp apskaičiuotų didelių nežemiškų civilizacijų egzistavimo tikimybių ir kontakto su jais ar jų egzistavimo įrodymų nebuvimo), ir čia iškyla klausimas: kodėl mes ligi šiol nematėme jokių ateivių apsilankymo ar komunikacijos įrodymų.

Juk mokslininkai visą laiką nustato vis daugiau galimai gyvybę palaikančių planetų, ir tokių planetų mūsų galaktikoje greičiausiai yra labai daug. Net jeigu protingos gyvybės kurioje nors vienoje planetoje tikimybė yra maža, galima būtų manyti, kad bent keliose tokių vietų yra susiformavusios technologiniu požiūriu pažangios civilizacijos, galinčios siųsti mums žinutes.

Ateivių, arba nežemiškoji, civilizacija nebūtinai turi siųsti savo žmones. Ji gali sukurti keletą vadinamųjų savireplikacinių J. von Neumanno struktūrų, tarpplanetinių laivų, paremtų dirbtiniu intelektu ir varomų saulės ar branduolinės energijos. Galbūt būtų galima tikėtis, kad tam tikru momentu tokios struktūros pasieks mūsų krantus ar atsiųs mums žinutes.

Nesureikšminti hipotezių apie kitą civilizaciją ilgą laiką ir vėliau staiga su ja susidurti, tai įprasta tema žmonių istorijos labirintuose.
T. Cowenas


Galima būtų diskutuoti dėl faktinių skaičių, bet remiantis vien grynais teoriniais apskaičiavimais, vienokio ar kitokio ateivių kontakto tikimybė nėra jau tokia maža. Tad laikydamiesi nuomonės, jog iš tiesų šiame kontekste esama tam tikrų keistų reiškinių, turime tiek pilotų liudijimus, tiek grynus teorinius faktus. Jų toli gražu nepakanka, mano požiūriu, kad galėtume tikėti ateivių apsilankymais, bet nuvertinti jų svarbos taip pat negalima.

Be to, reiktų atsižvelgti ir į Naujojo pasaulio istoriją iki europiečių užkariavimo. Būta legendų apie šviesios odos svečius, apsilankančius iš svetur, bet vieną dieną šis „ateivių kontaktas“ pasirodė esąs visiškai realus, – Columbo, Cortés‘o ir kitų dėka. Nesureikšminti hipotezių apie kitą civilizaciją ilgą laiką ir vėliau staiga su ja susidurti, tai įprasta tema žmonių istorijos labirintuose. Galimas daiktas, istorija kartosis.

Žinoma, argumentai prieš ateivių apsilankymus, išlieka stiprūs. Juos palaiko visų pirma sveikas protas, svarių įrodymų nebuvimas, bendras suvokimas, esą kardinalūs pokyčiai mūsų pasaulio sampratoje yra itin mažai tikėtini, ir pastebėjimai, esą jeigu kažkokiu būdu ateiviai iš pažangiųjų civilizacijų ir būtų čia, jie būtų arba visiškai užsimaskavę, arba daug akivaizdesni.

Vis dėlto, kai apsvarstai visus šiuos argumentus, susimąstai: galbūt visgi yra bent viena tūkstantoji galimybės, jog ateivių apsilankymai yra realus dalykas? Ir netgi tokią mažulytė tikimybė jau būtų verta išsamesnių diskusijų. O galbūt man pavyks padiskutuoti su drąsiausiaisiais iš mūsų apie vieną šimtąją tokios tikimybės?

Neatsižvelgiant į tai, kaip vertinate tokią tikimybę, manyčiau, jog verta labiau pasigilinti į visatos paslaptis ir mūsų vietą joje. Galbūt žemėje egzistuoja gyvybė dėl to, kad ji atkeliavo iš kitų Saulės sistemų, „pasėta“ ateivių tarpplanetinių laivų, ir iš tikrųjų, jei būčiau koks labai turtingas ateivis filantropas, to ir imčiausi. Jeigu galiausiai kiekvienai itin pažangiai civilizacijai tektų 100 sėkmingai „pasėtų“ saulės sistemų, tokia tikimybė leistų daryti prielaidą, jog mes iš tiesų esame „sėklos“ rezultatas.

Iš dalies todėl, šio apžvalgininko nuomone, labiausiai tikėtinas Fermi paradokso sprendimas būtų toks: ateiviai iš tiesų atvyko, remiantis panspermijos hipoteze, – ir jais esame mes.

Tyleris Cowenas yra „Bloomberg Opinion“ straipsnių autorius. Jis eina profesoriaus pareigas George'o Masono universitete ir rašo straipsnius tinklaraščiui „Marginal Revolution“. Tarp jo išleistų knygų reiktų paminėti „Big Business: A Love Letter to an American Anti-Hero“ (Stambusis verslas: meilės laiškas amerikiečių antiherojui“).