Ir nors M. Puidokas teigia, kad tapimas Prezidentu buvo viena jo vaikystės svajonių, jis atviras – nežino, ar šiuo metu atsakinėtų į interviu klausimus kaip kandidatas, jei ne pernai kilę kauniečių vaikų skandalai.
Tik po skandalų M. Puidoko pavardė ėmė vis dažniau mirgėti žiniasklaidoje, nors jis pats tvirtina, kad įdėjo daug darbo rengdamas Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) programą prieš 2016-ųjų Seimo rinkimus. Kodėl tuomet M. Puidokas liko šešėlyje? „Tikslas toks buvo“, – tvirtina M. Puidokas.
O koks kandidatas buvo vaikystėje ir jaunystėje? Dažnai bėgdavo iš pamokų tam, kad galėtų pažaisti krepšinį su draugais, o neramiame rajone praleistos jaunystės dienos ne kartą buvo suteptos krauju. Po muštynių kartą M. Puidokui net buvo išmuštas dantis.
Tačiau jis teigia, kad nepasukti klystkeliais jam padėjo jį auginusi mama. Tėtis jo vaikystėje atliko kur kas mažesnį vaidmenį, nes didžiausią dalį skyrė kitai savo šeimai ir dar dviem M. Puidoko broliams, su kuriais kandidatas pradėjo artimiau sutarti tik suaugęs.
„Aklas pasimatymas su kandidatu“ yra DELFI interviu ciklas, kuriuo siekiame atskleisti kandidatų asmenybes – kaip jiems sekėsi mokykloje, studijų metu, kodėl pasirinko profesiją ir kokių pomėgių ar įpročių rinkėjai dažniausiai nemato.
– Kaip atsimenate mokyklą, ar patiko mokytis?
– Buvau nestandartinis mokinys. Man gerai sekėsi mokytis, pažymiai buvo geri, galima sakyti, buvau moksliukas pagal mokymosi rezultatus, tačiau nelaikė moksliuku. Buvau aktyvistas, labai mėgau sportuoti, krepšinį dažnai tekdavo žaisti pamokų sąskaita. Buvau padykęs mokykloje. Mokytojai turėdavo griežtai sakyti, kad jei neateisiu į pamokas, nepaisant to, kad gerai atsakinėju, reikės imtis sankcijų.
– Bėgdavote iš pamokų vienas ar su klasiokais?
– Taip. Krepšinio vienas dažniausiai nežaisi, nors aišku, galima metimus tobulinti. Bet krepšinio sąskaita dažniausiai nukentėdavo pamokos.
– Kokios pamokos patikdavo, o kurias mieliau išmainydavote į krepšinio aikštelę?
– Buvo išmintinga taktika. Negalėdavau bėgti iš tų, kur paskui būtų didelių problemų, todėl bėgdavau ne iš pačių svarbiausių: darbų, geografijos.
Bet kadangi gerai mokėjau ir geografiją, ir istoriją, kai jau ateidavau į pamokas, kompensuodavau.
Didesnis rimtumo jausmas atėjo vienuoliktoje-dvyliktoje klasėje.
– Kas patiko labiau: tikslieji ar humanitariniai dalykai?
– Buvau hmanitaras. Nors kurį laiką mokiausi „Saulės“ gimnazijoje, bet geometrija ir fizika sustiprintu lygiu nebuvo mano mėgstamiausi dalykai. Daug labiau mėgau užsienio kalbas. Ypatingai – anglų, nes mano mama – anglų kalbos mokytoja. Istorija buvo absoliučiai mėgstamiausia pamoka, vėliau – politologija.
– Kiek kalbų mokate?
– Laisvai anglų ir rusų. Moku ir prancūziškai, nors aišku, reiktų tobulintis, jei reiktų kalbėti diplomatiniame lygmenyje. Laisvai suprantu lenkiškai. Kalbėti galiu, bet ne laisvai.
– Kuo vaikystėje svajojote būti užaugęs?
– Buvo daug svajonių. Viena iš jų – tapti Lietuvos respublikos Prezidentu.
Visada labai domėjausi archeologija, tai buvo vienas iš norų – tapti archeologu. O mokykloje visi mane matė kaip galimą politiką. Bet kai sąmoningai pasirinkau studijuoti politikos mokslus, labai ilgai savęs nemačiau politikoje, nors mane kvietė labai daug politinių jėgų jau nuo dvidešimt kelių metų amžiaus, praktiškai nuo bakalauro studijų Vytauto Didžiojo universitete.
Jau tada patarinėjau įvairiems politikams, nors buvau labai jaunas žmogus, bet nemačiau savęs politikoje, nes nemačiau tokios vertybinės politinės jėgos, prie kurios norėčiau jungtis. Kai mane kviesdavo į Seimo rinkimus ar kažkur, visada užduodavau du klausimus: ar galėsiu patekęs į Seimą dirbti pagal savo sąžinę ir antras klausimas – ar man leis padaryti realių gerų darbų. Man visi pasakydavo tame užkulisiniame formate, kad galėsiu padaryti realių gerų darbų savo šeimai, nes užsitikrinsiu savo šeimos gerbūvį.
Manęs toks atsakymas netenkindavo. Esu iš Vilijampolės, tokio sudėtingo rajono, kuris vadinasi „slabotke“, visko pasiekiau tiek krepšinio aikštelėje per kraujus, tiek gyvenime pats, ne su tėvų pagalba.
Ir prieš eidamas į Seimą nebuvau labai turtingas, bet buvau pakankamą gerbūvį savo šeimai sukūręs savo galvos dėka.
Dėl to ir ėjau į Seimo rinkimus, nes tikėjau tų žmonių, tokių kaip Ramūnas Karbauskis, nuoširdumu.
– Norite pasakyti, kad „valstiečiai“ – vienintelė politinė jėga, kuri dirba širdimi ir sąžiningai?
– Negaliu pasakyti, kad vienintelė politinė jėga, kuri taip darytų, nes daugelyje sričių jie mane nuvylė ir turėjau iškelti tas problemas įvairiose srityse, kur nevykdome esminių pažadų. Bet noriu pasakyti, kad kai ėjome ir kai strategavau visą politinės jėgos kūrimą, tai buvo labai panašu į tai ką kalbu dabar – tai turėjo būti tradicinėmis vertybėmis pagrįsta politinė jėga, bet orientuota į ekonomiką, kuri mažina socialinę atskirtį. Matau dabar, kad yra daug pažadų ar mėginimų rinkėją nupirkti pažadu.
– Teigiate, kad daug prisidėjote prie „valstiečių“ strategavimo dar prieš Seimo rinkimus, bet Jūsų ryškiai nematėme. Kodėl?
– Tikslas buvo, kad manęs nematytų. Niekad nesiveržiau kaip politologas į matomas pozicijas. Taip gyvenimas susiklostė dabar, bet aš pono Karbauskio visą laiką prašiau, kad likčiau tas nematomas, šešėlinis kardinolas, kuris strateguoja, kuris pataria, bet jo nesimato. Viską iškomunikuoti turėjo ponas Karbauskis ir iki pat pergalės Seimo rinkimuose jis labai puikiai tai darė, bet po pergalės laipsniškai ir labai greitai atsiribojo nuo mano patarimų, sakė, kad jis pats žino geriau, ką laimėjus reikia daryti. Akivaizdžiai matome, tą mato ir politologai, ir visuomenė, ir žiniasklaida, laimėjus prasidėjo esminės klaidos.
– Turėjote darbų, kuriuos keitėte gana dažnai: krepšinio klubui vadovavote vos metus, kelerius metus dirbote žurnalistu, dar metus – projektų su vaikais koordinatoriumi ir panašiai. Politikoje esate jau trejus metus, nekirba mintis kažką keisti?
– Labai norėčiau nieko nekeisti, bet kiek žinau, keršto planas man apima pašalinimą iš visų komitetų ir pareigų. Gali būti, kad nuo mano pasirinkimo ir noro nepriklausys tolesnis darbas Seime.
Labai norėčiau likti užsienio reikalų komitete, nes tai mano ekspertinė sritis. Labai norėčiau likti Europos reikalų komitete, bet nežinau, ar tai pavyks, nes priklausys nuo sprendimų perskirstant kvotas frakcijoms. O kadangi mane pašalino už principingą poziciją ne mano paties noru, o priverstiniu būdu. Tiek iš frakcijos, tiek iš partijos. Esu girdėjęs, kad ketinama šalinti ir iš komitetų.
Seimo nariu, aišku liksiu. Tuo atveju, jei nelaimėsiu Prezidento rinkimų. Bet esu tvirtai įsitikinęs, kad turiu galimybių pateikti į antrąjį turą.
– Augote Vilijampolėje. Kaip pats rajonas: ramus ar nelabai?
– Rajonas labai neramus. Ypač buvo tuo metu, kai augau. Yra tekę patirti visko. Iš mokyklos ne visada buvo saugu grįžti. Buvo ir tokių atvejų, kai buvau parverstas ir suspardytas. Visko yra buvę.
Bet augau, stiprėjau, vėliau nedrįsdavo niekas prie manęs kabinėtis.
Bet yra liūdnos patirties kalbant apie kaimynystėje gyvenusius jaunuolius. Ne visi pasekė mano pavyzdžiu. Kai kurie nuklydo, kaip aš sakau, klystkelių keliu. Kai kurių nebėra gyvųjų tarpe, nes tapo įvairių nusikaltėlių organizacijų tarpusavio kovos aukomis, kai kurie – įkalinimo įstaigose.
O aš visada buvau tas žmogus, kuris stengėsi ištiesti pagalbos ranką.
Kai kuriems pavyko padėti.
– Teigiate, kad skatinote kitus pasirinkti geresnį gyvenimo kelią, bet juk buvote toks pat jaunas, kaip ir jie.
– Bet jie visada mane gerbdavo ir vertindavo, nes visada daugiau visko žinodavau ir galėdavau padėti per pamokas. Jiems tikrai būdavo sunku kai kurias užduotis atlikti, o aš buvau tas klasiokas, kuris padėdavo.
Stengdavausi ir pamokyti, ir namų darbus padaryti. Ir tai darydavau geranoriškai. Aš gerai sutariau, mane gerbė.
Mokėdavau pastovėti už save, nors ne paslaptis – mamai dažnai tekdavo atrasti naujų žilų plaukų po to, kai rasdavo mano sukruvintus drabužius po muštynių. Visko yra buvę. Aš Vilijampolėje gyvenau. Buvo ir dantis išmuštas, visko buvo.
– Ar iš tų laikų dar likę draugų?
– Turiu, bet nedaug. Gyvenimas išblaškė. Daugelis nebegyvena ten, kur gyveno.
Bet Vilijampolėje yra draugų, su kuriais bendrauju iki šiol. Kai kurie turi statybų verslą, kiti su automobiliais dirba. Yra draugiškų ryšių.
– O su klasiokais bendraujate?
– Mažiau. Šioje vietoje labai pavydžiu savo močiutei, jai 91-eri ir ji iki šiol važiuoja į savo klasės susitikimus į Prienus. Dalyvauja ir kursiokų susitikimuose.
Man tai kažkas neįtikėtino.
Manau, kad mūsų karta neišlaiko to ryšio. Nes ir mano kurso draugai. Su jais ryšį daugiausia palaikau „Facebook“ tinkle. Aišku, kartais susitinkame. Bet tokių rimtų susitikimų nei klasės, nei kurso nebūna.
– Esate vienas iš nedaugelio kandidatų, kurie turi mokslų daktaro laipsnį. Ar laikote tai privalumu?
– Tai, kad buvau docentas ir tiek laiko dėsčiau universitete, tai, kad turiu mokslų daktaro laipsnį socialinių mokslų srityje ir kad mano disertacija kalba apie tokių mažų valstybių kaip Lietuva ekonomikos vystymosi strategijas ir ką reikėtų daryti tokiai mažai šaliai, kad ji būtų sėkminga, man kaip kandidatui suteikia daug privalumų ir kompetencijų. Manau, kad šioje vietoje labai svarbus kandidato išsilavinimas.
Daugelis pamiršta ir dėl naujai išrinko Ukrainos prezidento pono Zelenskio – jis ne tik aktorius, bet mokėsi teisę ir ekonomiką. Jo išsilavinimas platesnis. Manau, kad išsilavinimas žmogų tikrai praturtina.
– Iš Vilijampolės išsikraustėte tik prieš penkerius metus, kur persikraustėte?
– Dabar gyvenu Aleksote, Marvelėje, pas žmonos senelius. Tai nedidukas dviejų aukštų namukas. Ir tai geras sprendimas, nes tai darna tarp kartų.
Man labai dažnai tenka išvykti ir nors kai būnu Lietuvoje, visada stengiuosi vakare grįžti namo, bet jei namuose nebūtų senelių pagalbos, mano žmonai su dviem vaikais būtų sunku.
– Ar seneliai nekritikuoja Jūsų veiksmų politikoje?
– Visaip būna. Ir senelis, ir močiutė – labai inteligentiški žmonės. Senelis yra dirbęs gamyklose Kaune vadovaujančiose pareigose, gerai išmano ekonomikos ir pramonės problemas, kurios vyko Nepriklausomybės aušroje ir kas buvo padaryta. Jų patirtis ir prisiminimai, žinojimas, kas ir kaip buvo, matymas, kaip mato jų draugai ir pažįstami, leidžia geriau suprasti senąją kartą.
Darna tarp kartų yra geras receptas.
– Vadovaujančiose pareigose yra dirbęs ir Jūsų tėtis.
– Jis yra buvęs Kauno Kultūros skyriaus ilgamečiu vadovu. Buvo atsakingas už visą regiono kultūrą. Vaikystėje mačiau daug kultūrinių renginių, tokių kaip „Dainų šventė“, „Grok, Jurgeli“, „Gintarinė pora“. Užaugau su tokiais kultūriniais renginiais, kurie išugdė suvokimą kultūrinėje erdvėje.
Mano mama anglų kalbos mokytoja, nors ilgą laiką dirbo Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje.
– Kada pradėjote skaityti?
– Šešerių. Mokė mama. Nuo šešerių su puse jau visai gerai skaičiau, jau knygas skaitydavau. Augau tarp knygų.
Ji dirbo tvarkymo skyriuje, į kurį sukeliaudavo visos naujausios knygos, todėl galėdavau apsižiūrėti, kas man labiausiai įdomu ir pasiimti į namus.
Dar galėdavau gauti knygas iš retų skaitinių skyriaus, todėl perskaičiau daug knygų, kurios tuo metu paprastam žmogui nelabai buvo prieinamos.
– O dabar dar skaitote?
– Darbas Seime apriboja šią galimybę. Bet skaitau lėktuve ar kai vaikus užmigdau.
– Abiejų vaikų vardai prasideda M raide: Mykolas ir Margiris. Kodėl?
– Susitarėme, kad jei bus dukra, bus iš tos raidės, kaip žmonos vardas. Tada jau vardo parinkimas būtų dagiau žmonos. O kadangi berniukas – tai buvo mano.
– Bet Jūsų ir Jūsų tėčio pirmosios vardų raidės nesutampa.
– Ne. Aš nuo šešerių augau su mama ir seneliais Vilijampolėje. Tėtis turėjo kitą šeimą.
– Griežtas tėvas esate?
– Žmona minkštesnė. Aš toks truputį griežtesnis, bet, matyt, per mažai griežtas. Kartais tą laiko trūkumą kompensuoju dovanomis, o to neturėtų būti.
– O kaip Jus vaikystėje auklėjo?
– Mama mane augino su seneliais, tai tikrai mama nebuvo griežta, bet prižiūrėjo mane. Surpato, kokiame rajone augu, bet jeigu būtų mama manęs neprižiūrėjusi, vargu ar būtų moksle aukščiausi rezultatai, nes nepersistengdavau.
Mama kaip pedagogė visada labai manimi pasitikėjo ir manau, kad tai mane labai išgelbėjo kaip asmenybę.
Kai draugai ragindavo padaryti kažką ne tokio, prisimindavau mamos žodžius, kad ji manimi pasitiki, kad aš pats už save atsakau ir jei darysiu kažką kitaip, sugriausiu mamos pasitikėjimą, nuvilsiu ją. Tai mane apsaugojo nuo daugelio klaidų. Klasiokai pavydėjo tokios mamos gerąja prasme.
– O jei prasižengdavote, bausdavo?
– Ne. Griežtai nebausdavo. Vieną kartą gyvenime esu gavęs bausmę nuo mamos, kai negrįžau laiku namo ir ji ieškojo manęs po visą rajoną, nes tuo metu mobiliųjų telefonų nebūdavo. Bet kai grįžau, paaiškėjo, kad buvau pas tokias močiutes, kurioms padėjau susitvarkyti aplinką.
– Kas svarbiau: krepšinis ar futbolas?
– Krepšinis. Keldavausi naktį NBA finalus žiūrėti (juokiasi).
Olimpiada ar rinktinė žaisdavo, keldavausi, nesvarbu, kuri laiko juosta. Tėtis nuo pat mažens vesdavosi į „Žalgirio“ rungtynes.
– Dar pamėtote kamuolį į krepšį?
– Taip. Ir Seimo komandoje žaidžiu, tik kai kokios rungtynės su Latvija ar Estija, negaliu jiems padėti laimėti, nes kokia nors komandiruotė būna, o šiemet – Prezidento rinkimų kampanija.
– Kaip susipažinote su savo žmona?
– Labai domėjausi ne tik krepšiniu, bet savamoksliškai žaidžiau ir lauko tenisą.
Kai įstojau į doktorantūrą, žaidžiau Lietuvos studentų teniso čempionate Kaune, o žmona kaip tik buvo pirmą kursą bebaiginėjanti studentė Vytauto Didžiojo universitete ir žaidė tame pačiame čempionate. Pamačiau, kad labai gražiai ir elegantiškai žaidžia, kad yra labai graži ir stengiausi gauti kontaktus ir susipažinti. Bet sekėsi nelengvai.
Turėjo būti egzaminų sesija, o mes su draugu bandėme prikalbinti važiuoti į „Žalgirio“ rungtynes, bet ji pasakė ne. Paskui dar kokį mėnesį laukiau pirmojo pasimatymo. Laukiau ilgai. Tai nebuvo lengva.
Tą vyrišką ambiciją užkabino ir aš jai labai ilgai asistavau. Tada pradėjome žaisti tenisą tokiais dvejetais: aš vienoje komandoje buvau, žmona – su kita drauge komandoje. Taip ir žaisdavome tais dvejetais, kol viskas peraugo į draugystę, meilę ir vedybas.
– Tai buvo pirmoji meilė ar pirmoji buvo kažkada anksčiau?
– Vaikystėje buvo daug pirmųjų meilių, bet ta meilė, kuri visam gyvenimui – ši. Ir aš manau, kad vyras subręsta vėliau, aš šešeriais metais vyresnis už žmoną esu ir manau, kad mes susitikome tinkamu laiku. Jos ramybė, moteriškumas ir atsakingumas. Aš vos susipažinęs mačiau, kad ji gali būti labai gera žmona ir labai gera mama mano vaikams. Taip ir yra.
– Tos pirmosios vaikystės meilės gal iš darželio buvo?
– Darželio nelankiau. Augau su mama ir seneliais, dar prosenelė gyva buvo.
Buvo žymiai smagiau lakstyti kieme ar kaime, o ne eiti į darželį.
– Augote vienas?
– Taip. Vienturtis esu.
– Tėtis taip pat neturi daugiau vaikų?
– Tėtis su kita šeima turi du sūnus.
– Bendraujate su broliais?
– Kai augome labai mažai bendravome, o kai užaugome – susitinkame dažniau. Dažniausiai per šventes.
– Kaip reagavo žmona, kai pasakėte, kad kandidatuosite į Prezidento postą?
– Nenorėjo. Vaikai labai maži, o kandidatavimas ir pati pareigybė atimtų labai daug laiko iš šeimos. Su žmona kalbėjomės ir tarėmės, ar sprendimas turėtų toks būti. Ar jis turėtų būti dabar, o gal po penkerių metų. Galiausiai priėjome prie išvados, kad valstybėje būtent dabar yra gilių problemų. Jei dabar neičiau ir nesakyčiau, būtų mano kaip politiko atsitraukimas. O ji žinojo, kad aš į politiką einu padaryti ką nors realaus.
Susitarėme, kad stengiuosi iš visų jėgų daryti. Kandidatuoti siekiant pergalės Prezidento rinkimuose, 2020 metais siekti pergalės Seimo rinkimuose, jei kitaip susiklostytų Prezidento rinkimai buriant naują politinę jėga. Bet jei matysiu, kad nepavyksta tikslų realizuoti, kad nėra tokio žmonių palaikymo, koks turėtų būti, tai tikrai nebūsiu tas politikas, kuris laikosi įsikibęs buvimo politikoje.
– Kalbate apie naujos politinės jėgos būrimą. Kursite partiją?
– Be abejo. Visada deklaruoju, kad mano tikslas – tokia politinė jėga, kokią turi Kačinskis Lenkijoje. Tai turėtų būti stipri vertybinė ir krikščioniška morale paremta politinė jėga. Aš tokios jėgos Lietuvoje nematau.
Tikiu, kad daug žmonių, kurie šiandien yra Lietuvos centro partijos nariai, kurie yra Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos nariai, kurie yra kitų partijų nariai, nes aš nė vieno žmogaus neatstumiu, jei jiems tos vertybės yra svarbios ir artimos, jie prisijungs prie mūsų. Iš tiesų turėsime stiprią politinę jėgą.
– Jau imatės veiksmų?
– Veiksmų nuolat imamės. Vien tai, kad savanorių pagrindu buriame savo struktūrą, važiuojame per regionus, manau, kad tai pradžia – savanorių, idėjininkų būrimas aplink save. Jie padėjo man surinkti beveik 30 tūkst. parašų. Dabar buriame stebėtojų tinklą.
– Bet tai Prezidento rinkimų komanda.
– Tiek Prezidento, tiek tolimesniems dalykams. Kalbamės su žmonėmis ir sakome, kad tai nevienadienis dalykas.
Lietuvoje daugiau partijų nereikia, bet apjungus tokias politines jėgas kaip „Jaunalietuviai“, „Krikščioniškoji demokratija“, ta pati Lietuvos centro partija ir daug komitetų turėtume tvirtą politinę jėgą.
– Jei ne skandalai dėl vaikų Kaune, kaip manote, ar dabar kalbėtumėmės šiam interviu kaip su kandidatu į Prezidento postą?
– Nežinau. Nesu orakulas ir nežinau, kaip būtų politinė erdvė pasisukusi. Trintis ar įtampa pačioje frakcijoje augo ne tik dėl šio klausimo. Augo ir dėl švietimo reikalų, ir dėl mokesčių, ir dėl regionuose netvarkomų kelių. Nuolat matydavome rimtas problemas, o aš buvau tas, kuris pradžioje jas kėlė diplomatiškai, ateidamas su dokumentų segtuvais pas premjerą ir poną Karbauskį, o vėliau kėliau aštriau per diskusijas frakcijoje. Galiausiai tai privedė prie tų sprendimų, kai aš buvau pašalintas iš frakcijos ir partijos. Nebuvo norima laikytis įsipareigojimų.
Ar žmonės būtų mane kvietę kandidatuoti į prezidentus? Nežinau, bet manau, kad šeimos yra esminės svarbos klausimas. Šeima, vaikų saugumas.
Žmonės su savo problemomis į mane kreipiasi kiekvieną savaitę ir aš tas problemas sprendžiu. Vienos problemos sulaukia atgarsio, o kitos ne.
– Taip pat siekdavote spręsti problemas ir jaunystėje?
– Taip, labai. Buvau didelis aktyvistas. Mokykloje, dešimtoje klasėje, buvau atstovas mokinių taryboje nuo dviejų klasių. Patys mane išrinko, nors tuo metu buvau naujokas.
Universitete buvo beveik šimto žmonių kursas, o patys kursiokai pasiūlė būti kurso seniūnu. Kai kažkas mane siūlydavo ar rinkdavo, visada klausdavau, kodėl mane, gal geriau kažką kitą, nes buvau aktyvistas, turėdavau daugybę veiklų, o jie sakydavo, kad nori manęs, nes aš mokėsiu pastovėti ir už kitus, ir už save.