Nors Š. Marčiulionis šiuo metu neria į kitą sferą, jis, viešėdamas JAV, visada įsijungia TV, kai vyksta NBA rungtynės, ir su pasigėrėjimu klauso nustebusių komentatorių komplimentų Lietuvos bokštams – Jonui Valančiūnui ir Domantui Saboniui, už kurių sėkmę nuoširdžiai laiko kumščius.
Išskirtinio jo dėmesio nuo šiol sulauks ir Donatas Motiejūnas, kurį į savo gretas pasikvietė geras olimpinio čempiono bičiulis Greggas Popovichius. „Donatas, kaip dičkis, tinka jų žaidimui“, – mano jis.
Be abejo, Š. Marčiulionis visą sezoną nenuleidžia akių ir nuo Kauno „Žalgirio“, kuris antrus metus iš eilės triukšmauja Eurolygoje.
„Tai – geriausia politika, kai nuvažiuoji į Izraelį, į Graikiją, į Ispaniją ir pakrauni malkų, atsiprašant. Va čia ir yra visas grožis ir Lietuvos vizitinė kortelė, geriausias mūsų šalies reprezentavimas“, – įsitikinęs jis.
Išsamus interviu su Š. Marčiulioniu – apie pokalbį su Greggu Popovichiumi ir „Spurs“ pasiūlymą, puikias permainas Jono Valančiūno karjeroje, Donato Motiejūno šansus San Antonijuje, rimtą iššūkį Lietuvos rinktinei, „Žalgirio“ fenomeną bei LKL ateitį.
– Šarūnai, neseniai Lietuvos krepšinio gerbėjai griebėsi už galvos išgirdę apie tai, kad po septynerių su puse metų, praleistų Toronto „Raptors“ klube, Jonas Valančiūnas yra išmainomas į Marcą Gasolį ir nuo šiol žais Memfyje. Kaip jūs vertinate šias permainas?
– Jeigu prisimenate, aš jau prieš porą metų sakiau, kad jam reikia būti iškeistam, nors tai ir skambėjo keistai. Sakiau, kad geriau visiems trims būti pakeistiems – ir J. Valančiūnui, ir D. Saboniui, ir D. Motiejūnui.
J. Valančiūnui Toronte visiškai nebuvo vietos, kamuolį jam numesdavo tik kaip kauliuką. O Memfyje jam – baisus patogumas, nes visas komandos braižas buvo tas, kad buvo leidžiama Marcui Gasoliui vienam žaisti, ir visi žinojo tą struktūrą. Dabar kai ir Jonui įvedamas kamuolys bei leidžiama žaisti, jis iškart ir atneša rezultatą. Manau, kad čia jam – puikus keitimas.
D. Sabonio potencialas taip pat matėsi, nesvarbu, kad jis buvo naujokas, tik Oklahomoje buvo per daug individualybių, užsižaidžiančių su kamuoliu, ypač Russellas Westbrookas.
– Ar nestebina, kad J. Valančiūnas taip greitai apsiprato naujoje aplinkoje, kur su 34 pelnytais taškais netgi pasikėsino į jūsų asmeninį NBA karjeros rezultatyvumo rekordą (35 tšk.)?
– Džiaugiuosi, kad jis save ten tikrai atrado. Tiktai, be abejo, kai tos rungtynės truputį, na, kaip pasakyti, ne tai, kad nelemia daug, bet vyksta tam tikras žaidimas kitų komandų – kažkas pataupoma, pritaupoma, vienos komandos jau ruošiasi atkrintamosioms, kitos, kurios nepateko, siekia savo tikslų... Bet tai, gink Dieve, nereiškia, kad Jonas gauna pigesnių taškų. Vis tiek ten turbūt yra tam tikra centro asmenybių trintis – juk naujas žaidėjas, ne amerikietis, apstumdo tuos dičkius, įmeta, įverčia.
Aš dar kaip tik buvau Valstijose ir žiūrėjau per TV, kai jis paskutines kelerias rungtynes žaidė. Tai ir komentatoriai tie patys labai maloniai nustebę, pritaria tam keitimui. Svarbiausia, kad ir Jonas pats gerai jaučiasi, kadangi jį iškeitė ir dabar matyti, kokie yra Marco ir jo rezultatai. Memfis turi džiaugtis juo.
Toronte Jonui tą kamuolį numesdavo labai retai, visas jo žaidimas buvo kaip lengvoji atletika – bėgiojimas pirmyn atgal per aikštelę be kamuolio. O juk vargas yra dideliam žmogui lakstyti visiškai be jokios motyvacijos ir kamuolio lietimo.
– O jums suprantamas pats tas „Raptors“ žingsnis iškeisti jiems ištikimą 26-erių metų talentingą centrą, esantį pačiame savo jėgų žydėjime, į jau 35-tus metus skaičiuojantį veteraną ir dar pridedant Memfiui du tikrai neblogus atsarginius žaidėjus?
– Aš įsivaizduoju, kad yra kažkokios kitos priežastys, bet aš jų nežinau. Gal čia kažkokia įvaizdžio dalis? Nenoriu spėlioti. Visą laiką, kas keičia, tiki, kad tai padės. Gal M. Gasolis daro kažką tokio, ko „Raptors“ reikia. Tačiau kol kas jis to dar neparodė.
– Jūsų geras pažįstamas Greggas Popovichius visai besibaigiant NBA reguliariajam sezonui pasikvietė į San Antonijaus „Spurs“ gretas pastruosius du sezonus Kinijoje žaidusį Donatą Motiejūną. Ar gali Donatas vėl užsikabinti NBA lygoje?
– Manau, kad jis tiktų jų žaidimui, nes ten ir latvis šliūkšteli kartais tuos tritaškius. Donatas, kaip dičkis, tinka greitam žaidimui ir nuoširdžiai sakau, kad man labai norėtųsi, jog G. Popovichius surastų jo poziciją, kurioje jis galėtų žaisti. Greggas yra išmintingas treneris ir tikiu, kad tai padarys, nes Kinija Donato, kaip žaidėjo, augimui turbūt nelabai padėjo. Todėl čia labai geras žingsnis jam pabūti kitokioje atmosferoje, kur per pozityvumą ir norą tobulėti jis gali save surasti.
Duok Dieve, kad būtų jam minučių, kad jis galėtų save atskleisti, pasirodyti solidžiai ir prisidėti prie komandos. Kad tik vėl neįsikištų jo kokie agentai ir trukdyti nepradėtų. Tegul jis pabūna kiek galima ilgiau San Antonijuje.
– Tas pats G. Popovichius labai kritiškai atsiliepia apie šiuolaikinės NBA madą – tritaškius. Štai neseniai Jamesas Hardenas vienas per mačą išmetė net 23 tritaškius. Kaip jūs vertinate tą NBA virsmą?
– Aš vasarą kaip tik buvau susitikęs su G. Popovichiumi Belgrade ir paklausiau jo, kodėl mes savo laiku žaidėme kitokį krepšinį. Jis, ne tai, kad kaltindamas NBA, bet pasakė, kad dabar leidžia dviem rankomis apačioje prilaikyti „ant ūso“ esantį varžovą. Ūgis po krepšiu dabar nieko nebereiškia, nes tave paprasčiausiai dviem rankomis gali išstumti iš ten. Anksčiau, mūsų laikais gi būdavo, kad vieną ranką įremi, o kitą laikai aukštai ir giniesi tokiu būdu. O dabar kaip daiktą kokį gali išstumti žaidėją su abiem rankomis, puolantysis nebelabai gali daryti judesių, nebent tik taranuoti.
G. Popovichius paaiškino, kad jų analitikai paskaičiavo, jog daug lengviau ir efektyviau yra mesti iš toli ir tą žaidimą laikyti tokį atvirą.
Mano įžvalga, nežinau, ji teisinga ar ne, bet, kai komanda paima jauną žaidėją ir bando jį įdėti į tam tikrą protingų trenerių rėmą, gali nukentėti jo talentas. Mes mokėdavome gal 45-50 derinių, tiek jų būdavo mūsų „playbook'e“, ir kiekvienas piršto pakėlimas reikšdavo vis kitą, turėdavome viską išpildyti. Dabartinis jaunimėlis ne tai, kad yra ne toks intelektualiai krepšiniui pasiruošęs, tiesiog praranda savo galimybes ir talentą, jei jį įspraudi į visus tuos lakstymus ir užtvaras. Todėl tas akademinis krepšinis nuėjo į lengvesnį ir prisitaikė prie tų jaunikaičių. Ir išėjo gal ne kiemo krepšinis, bet toks laisvesnis. Jis dabar ir dominuoja.
– O ar tiesa, kad G. Popovichius jus ir patį kažkada yra kvietęs prisijungti prie „Spurs“ trenerių štabo? Kodėl nesutikote?
– Taip, kvietė, antru trečiu gal treneriu ten. Bet ne, man per daug krepšinis gyvenimo užimtų, visas gyvenimas praktiškai būtų. Žaidėjai dar yra žaidėjai ir turi savo kažkokį laisvą laiką tarp treniruočių, o treneriai be treniruočių dar turi peržiūras, susirinkimus. Ir dar, pas dabartinius žaidėjus vyrauja pinigų dominantė, todėl kai jiems reikia ką nors pasakyti, kokį pastebėjimą ar pamokymą, jie nelabai klausys. Tada treneriai turi per save perlipti ir suprasti, kad ne jie, o žaidėjai dabar yra reikšmingesni faktoriai. O aš niekada gyvenime nesusitaikyčiau su tuo.
– Šarūnai, esate LKL tėvas – pirmasis lygos prezidentas. Dėl vis ilgėjančio ir intensyvėjančio Eurolygos tvarkaraščio garsėja kalbos apie tai, kad vieną dieną Kauno „Žalgiris“ gali būti priverstas palikti nacionalinį čempionatą. Ar įsivaizuotumėte Lietuvos pirmenybes be „Žalgirio“?
– Čia yra rebusas ir klubams, ir pačiam „Žalgiriui“, ir Lietuvai. Manau, kad Remigijus Milašius didvyriškai laikosi nerodydamas emocijų ir žiūrėdamas į viską pragmatiškai, kad nieko čia neatsitiks.
Galbūt tada ta Eurolyga kažkaip turi formuotis kitokiais pagrindais, kad klubui ateitų kiti finansavimo šaltiniai. Nes jei tu dalyvauji tik tame dalyke, tie mokesčių mokytojų skiriami pinigai, jų kažkaip gaila būtų truputį, ar ne? Nes atrodytų gan keistokai. Galbūt tada suformuokite dalininkus, pasidalinkite televizijos teises, įveskite algų kepures – tegul Eurolyga eina NBA pavyzdžiu. O savivaldybė džiaugsis duodama salę, kurioje žaidžiama, kad žmonės ateina to žiūrėti ir moka pinigą. Dabar tas finansinis klausimas nėra išbaigtas ir dar daug rezervo yra diskusijose su Eurolyga. Jeigu ji duotų 10 mln. eurų už TV teises, ką tikrai galėtų, tada prašau: gaminkime žaidėjus, ruoškime juos, duokime „Žalgiriui“, jeigu darome tokį modelį.
Dabar gaila to paties „Žalgirio“ žaidėjų. Gal LKL turėtų padaryti išlygą „Žalgiriui“ ir leisti registruoti ne 16, o, pavyzdžiui, 24 krepšininkus, kad pagrindinis dvyliktukas gautų daugiau poilsio. Taip galėtų būti, mažiau jį nuvaikytume. Net NBA dabar duoda išeigines savo žvaigždėms: LeBronas ten kartais nežaidža, kartais kiti. G. Popovichius čia pradėjo tokią madą. Tai gerai, vadinasi, niekas nesupyks, jei Paulius Jankūnas kažkada nežais ir pailsės ar kas nors kitas. Gal tuomet galima būtų išlaikyti ir vilką sotų, ir avį sveiką.
– Kol kas „Žalgiris“ kovoja tiek LKL, tiek ir Eurolygos frontuose. Žalgiriečiai po tiesiog įspūdingo finišo sugebėjo antrą sezoną iš eilės įšokti į stipriausių Europos komandų aštuonetą. Kaip tai pavyko?
– Man labiausiai patiko tai, kad prieš šešis turus niekas nesudėjo ginklų – tas karingumas žalgirinis ar lietuviškas, o gal Šarūno Jasikevičiaus nepasidavimas davė puikų reginį. Tai – geriausia politika, kai nuvažiuoji į Izraelį, į Graikiją, į Ispaniją ir pakrauni malkų, atsiprašant. Va čia ir yra visas grožis ir Lietuvos vizitinė kortelė, geriausias mūsų šalies reprezentavimas. Mes laimime ir kaip lygūs su lygiais kalbame su tomis šalimis, o ne kaip 0,5 procento, kaip mus pavadino kažkas. Tas jų ryžtingumas, kuris duoda tiek peno ir pasitenkinimo žmonėms, nuperka bet ką.
– Šarūnai, jūsų paties skambiausios pergalės susijusios su rinktine. Kaip vertinate pasaulio čempionato burtus, lėmusius Lietuvai H grupę ir Australijos, Kanados bei Senegalo kompaniją?
– Palyginti su praeitais čempionatais, tai taip, grupė labai stipri. Tas pats Senegelas – nežinai, kas ten pas juos įšoks per lubas, ką jie atsiveš, kas bus, ypač jei dar jie turės emocijų. Su jais žaisime pirmas rungtynes, tai jie turės tą jėgų antplūdį ir fizinį pranašumą, todėl nežinia, kelintą minutę mes įjungsime protą ir pradėsime dominuoti.
Dėl Kanados – reikia, kad kuo vėliau ji ta savo trenerį išsirinktų ir kuo vėliau pradėtų sportuoti, nes jie dabar ieško to teisingo styguotojo, kuris galėtų surinkti visus geriausius ir juos sujungti.
O Australija visą laiką ambicinga. Ir nepasakysi, kad jų žaidimas visiškai amerikietiškas, jie turi tokio europietiško prieskonio.
– Šį sezoną sunkias traumas patyrė Artūras Gudaitis ir Jonas Mačiulis. Ar jų netektys – tai ženklai, kad Lietuvos rinktinei Kinijoje gali prireikti D. Motiejūno?
– Tokie žmonės, su tokiais duomenimis ir tokia patirtimi tikrai nesimėto. Yra tik integravimo ir vaidmens parinkimo klausimas. Aš tikiu, kad visas tas triukšmas vis tiek užsibaigs ir protas paims viršų. Ir, be abejo, būtų keista, jei jo visgi nebūtų rinktinėje.
