Neilgai trukus po vestuvių į pasaulį pasibeldė mūsų pirmagimis, po to antrasis sūnus. Jis buvo nuostabus tėtis mūsų vaikams. Grįžęs iš darbo žaisdavo su jais, padėdavo man buityje. Viskas atrodė nuostabu.
Tačiau laikui bėgant į mūsų gyvenimą įsisuko rutina. Aš sukausi kaip bitė ir pamiršau, kad turiu būti ne tik šauni mama, bet turiu pasirūpinti ir vyru. Derinau studijas su darbu, grįžusi namo visą laiką skirdavau berniukams. Vyras liko kažkur šone. Nors vyras stengėsi padėti, tačiau vis tiek jaučiausi pavargusi nuo visko. Tuomet ir prasidėjo pirmieji konfliktai. Tai tęsėsi keletą metų, kol ėmiau vis dažniau pagalvoti apie skyrybas.
Kartą išsikalbėjau apie kilusias problemas su geriausia drauge. Ji labai nustebo, nes visiems mūsų šeima atrodė tobula. Ji paragino mus su vyru kur nors išvykti tik dviese, prisiminti senus laikus. Nusprendžiau paklausyti jos patarimo. Nupirkau dviejų savaičių trukmės kelionę poilsiui prie Viduržemio jūros. Kelionė buvo puiki. Vėl ėmiau į jį žiūrėti kaip į savo gyvenimo meilę. Neprabėgus daug laiko, supratau, kad laukiuosi. Gimė mūsų pagrandukė. Buvome devintame danguje. Vyras visad norėjo dukters. Vėl įnikau į kūdikiškus rūpesčius. Dukrytė augo žvali ir sveika. Laikas netruko prabėgti, kai teko sugrįžti į darbą.
Labai pavargdavau darbe, o grįžus namo gyvenimas sukdavosi apie vaikus. Kadangi buvau susikoncentravusi į vaikus, ilgą laiką nepastebėjau, kad kažkas ne taip. Su vyru nejučia nutolome vienas nuo kito. Artumo akimirkos pasitaikydavo labai retai, o ir kalbėdavomės labai retai. Tiesiog persimesdavome pora žodelių ryte ir prieš miegą. Ir tai visos temos sukdavosi apie vaikus arba darbą.
Visai netikėtai viena iš mūsų pokalbio tema tapo ir vyro studentė. Vyras vis užsimindavo, kokią protingą gavęs studentę, pasakojo, kad yra jos projekto vadovas. Jie net į konferencijas vaikščiojo kartu. Net mūsų vaikai ją pažinojo, kadangi visi netyčia buvo susitikę pramogų centre. Po to susitikimo vaikai visą vakarą čiauškėjo, kokia ji faina ir linksma, kaip visi kartu valgė ledus. Tada man kilo įtarimas, kad čia kažkas ne taip. Susipykome su vyru. Savaitę nekalbėjome. Po to susitaikėme. Daugiau vyras niekada neužsiminė apie savo studentę. Iki vieno vakaro.
Ruošiau vakarienę, kai paskambino geriausia draugė. Ji pasakė, kad pamatė mano vyrą vakarieniaujant su kita. Numaniau, kad tai ta pati studentė. Gyniau vyrą, kad jie tiesiog dirba kartu. Tuomet draugė neištvėrė pasakiusi, jog matė juos bučiuojantis. Negalėjau patikėti savo ausimis. Palikusi vaikus namuose, sėdau į automobilį ir nulėkiau į vietą. Jie abu buvo meiliai susiglaudę. Sustingau. Atrodė, kad visa mano gyvenimo idilė sudužo į šipulius. Verkdama grįžau namo.
Pamaitinusi ir užmigdžiusi vaikus, laukiau vyro. Įėjęs į namus, jis suprato, kad viską žinau. Abu susėdome prie stalo. Išsikalbėjome kaip jau nebuvome kalbėję daug metų. Pasirodo mano vyras jau seniai mylįs tą merginą, tačiau nedrįso man pasakyti. Nenorėjo manęs ir vaikų įskaudinti, nenorėjęs nuvilti savo tėvų. Abu daug kalbėjome ir verkėme. Aš jau nebepykau ant jo. Po pokalbio suvokėme, kad abu susituokėme labai jauni, nežinodami, ko norime. Pildėme tėvų lūkesčius. Ir po tiek metų santuokoje greičiau buvome kaip brolis su sese, nei vyras su žmona. Aistra buvo seniai dingusi iš mūsų miegamojo. Draugiškai nusprendėme išsiskirti.
Ir dabar, praėjus ne vieneriems metams po skyrybų, galiu drąsiai pasakyti, kad tai buvo mūsų geriausias priimtas sprendimas. Vyras vedė savo studentę, abu yra laimingi kartu ir myli vienas kitą kaip kad mes nesugebėjome mylėti; aš taip pat sutikau žmogų, kurį pamilau; mūsų bendri vaikai taip pat yra daug laimingesni matydami nesipykstančius, o gražiai bendraujančius mamą su tėčiu. Mano buvusiojo naujoji žmona myli mūsų vaikus, kaip kad rūpinasi jais ir mano naujas mylimasis. Visi jaučiamės laimingi.
Tad iš savo patirties galiu pasakyti, nebijokite pokyčių, nebijokite, ką pasakys tėvai ar kiti žmonės. Sugebėkite atleisti ir judėti pirmyn. Juk nežinote, ką gražaus gyvenimas gali atnešti. Mano buvusio vyro neištikimybė buvo postūmis į naują, geresnį gyvenimą. Nurijus karčią nuoskaudą, sugebėjau jam atleisti ir pajusti ramybę. Džiaugiuosi, kad turėjome proto išsiskirti, o ne toliau gyventi nepasitikėjimo ir liūdesio kupinoje šeimoje...
