Tavęs laukia vienas klausimas. Bet jis parodys, kas esi. Pradėkime testą?
Ar esi sakęs ką nors panašaus į:
1. „Skvernelis tą. Karbauskis aną. Vagys anie. Apgavikai šitie.“
2. „Lietuvoje moka centus! IŠ KO MAN PIRKT GERT IR RŪKYT? Pašol tie politikai...“
3. „Veryga – sveikatos apsaugos ministras, bet pats tai kažkoks, ką žinau, nesveikas. Tegul save užsidraudžia.“
4. „Lietuva yra nesąmonė. Anglijoj ir Norvegijoj daug geriau...“
5. „Nesu skaitęs knygos, kas išvis skaito knygas.“
Jei pirmi keturi punktai – labai girdėti ir, na... tokie... tikrai be galo artimi širdžiai, visai gali būti, kad ir penktasis punktas tau, nemielas skaitytojau, galioja.
Taigi testą išlaikei. Penki taškai iš penkių. Sveikinu. Ir nors diplomo negausi, bet patarimą... galiu duoti. Prašau:
Dink iš Lietuvos. Niekas nepastebės. Padarysi protėviams paslaugą. Kunigaikščiai iš dangaus pasiųs tau dėkingumo kupinas šypsenas, atsistoję plos ir mėtys rožių žiedlapius. Ačiū!
(Gerai, meluoju: pastebėsime, kad išvykai, nes saulė Lietuvoje švies ryškiau ir žolė taps žalesnė, kadangi gyvensime linksmiau. Pozityviau! Be tavęs kvepėsime visi gaiviau).
...
Žinoma, tai, ką aš čia šneku – gryniausi paistalai. Emocinis purvas. Manipuliacija. Atsiprašau. Kodėl taip pradėjau šį esė?
Paklausyk.
Taip, problemų (politikos, švietimo, ekonomikos plotmėje) yra. Ir jomis piktintis – smagu. Iš tiesų smagu. Nirštant sukyla adrenalinas ir gali pamanyti, kad darai kažką svarbaus.
Bet.
Kodėl žmogus skundžiasi? Burba? Niurzga? Vargu ar tam, kad pakeistų nepalankią situaciją (ar pats pasikeistų).
Norėdami iš tiesų išspręsti (žemų atlyginimų; „kvailų“ politikų ar bet kokią kitą) problemą turėtume užduoti klausimą – kaip tai galime padaryti? Kaip galime padaryti situaciją palankesnę?
Deja, dažniau keliame klausimą – kodėl yra blogai? Koncentruojamės ne į potencialius problemos sprendimo būdus, o į pačią problemą, norėdami nusimesti atsakomybės naštą ir jaustis... na... aukomis.
Sulaukti paguodos ir pritarimo iš kitų aukų.
„Tas ir tas yra blogai. Kadangi tai yra blogai, man taip pat yra blogai, todėl situacija, kurioje esu, negali būti išspręsta, kadangi dėl jos kaltas – ne aš.“
Nors tikrai – kartais smagu pasiskųsti ir paniurnėti. Daryti tai dviese. Trise. Draugų grupėje...
Tik dėl Dievo meilės, nepilkite šių šiukšlių į socialinius tinklus ir nekurkime šiukšlių griūties efekto: numeti graužtuką, nusisuki, atsisuki, ir aplink graužtuką jau plastikiniai maišeliai, srutų upė, baisu.
Skverneliai ir karbauskiai virto sinonimais žodžiams „velnias“, „demonas“, „neteisybė“. Žinokite, ir demonai jaučia. Ir girdi, ką apie juos kalba. Ir pabendravus akis į akį su demonu supranti, kad visai ne su demonu kalbi. Su žmogumi.
Vertėtų suprasti – skųstis yra patogu. Ir tai yra įprotis, kurio nėra lengva atsisakyti.
Bet kaskart, kai norisi apšmeižti (gal ir pagrįstai, nežinau) kokį politiką, ar draugą, ar šeimos narį, ar įžūlų vairuotoją, sakyčiau, būtų galima įkvėpti, susigriebti ir pagalvoti: gal ne toks jis ir blogas. Gal daro ką gero. Ką gero jis daro? Hm. Ką aš pats darau ne taip? Ką turėčiau daryti, kad daugiau uždirbčiau? Ir kodėl to nedarau? Kas galėtų man padėti?
Apibendrinant.
Nustosiu būti Jėzumi Kristu. Nors ir smagu. Nors gal esu kaip Jėzus Kristus? Skelbiu tiesas. Rodau, kaip gyventi verta. Visi mes Jėzūs Kristūs, manantys, kad žino, kaip turėtų būti.
Dažniau prisiminkime, kad esame tik žmonės. Mirę, neatgimsime. Graži ta Lietuva. Gera toje Lietuvoje. Atleisk, jei sukėliau neigiamų emocijų. Geros tau dienos, skaitytojau.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.