Kaip žinia, rudenį pasitraukiau iš valdančiosios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų frakcijos. Tai padariau protestuodamas prieš metodus, kuriais ji valdoma, bei į mane nukreiptą asmeninį puolimą.
Turiu pasakyti, kad jau tada ne iš vienos frakcijos sulaukiau kvietimo jungtis. Siūlymų buvo tiek iš valdančiojoje daugumoje, tiek iš opozicijoje esančių frakcijų. Visgi nutariau bent kurį laiką dirbti Mišrioje Seimo narių grupėje ir neskubėti priimti sprendimo. Džiaugiuosi, kad man pavyko pelnyti Mišrios Seimo narių grupės kolegų pasitikėjimą ir net sulaukiau siūlymo tapti šios grupės seniūno pavaduotoju.
Vis dėlto, matydamas Ramūno Karbauskio siekį sutelkti dar daugiau galios savo rankose, valstiečių kandidatu į prezidentus iškeliant premjerą Saulių Skvernelį, supratau – negaliu likti valstybėje vykstančių politinių procesų nuošalyje.
Nenoriu prabusti tokioje šalyje kaip Vengrija, Baltarusija ar Rusija, kur galia svarbesnė nei teisė, o kitaip manančių galimybės dalyvauti viešojoje diskusijoje bei šalies politiniame gyvenime yra ribojamos. Valstybėje, kur valdantieji politikai nesibodi skirstymo „mes“ ir „jie“ ir atskirų visuomenės grupių menkinimo, tuo dirbtinai skaldydami ir kiršindami visuomenę.
Kaip pilietiškas žmogus negaliu rūpintis tik žmonių su negalia reikalais ir socialinių klausimų sprendimu bei nekreipti dėmesio į tai, kur link juda mūsų valstybė. Privalau paklausti savęs, o ką aš galiu padaryti, kad būtų kitaip?
Bandžiau inicijuoti pokyčius valdančioje frakcijoje. Kai tapo akivaizdu, kad pokyčiai neįmanomi, o noras jų siekti iššaukia sunkiai suvokiamo masto asmeninį puolimą, priėmiau sprendimą pasitraukti. Iš dalies – ir atsitraukti nuo situacijos. Tai leido pažvelgti į ją iš šalies platesniame kontekste.
Drąsiai sakau – egzistuoja alternatyva dabartinei bei valdančiųjų planuose dėliojamai netolimos ateities situacijai.
Kiekvienas iš mūsų turime rimtai susimąstyti, kas ir kokiais principais vadovaus mūsų valstybei po Prezidento rinkimų. Paklausti savęs – ką galime padaryti, kad pagarbos žmogui, žodžio laisvei ir demokratijai mūsų šalyje būtų daugiau. Kad būtų gerbiama LR Konstitucija, o ne kėsinamasi ją keisti dėl politinių išskaičiavimų.
Man atsakymas akivaizdus – reikia Prezidento rinkimuose paremti demokratišką kandidatą, kuris nuosekliai gina konstitucines vertybes. Kandidatą, kuris nori ir geba kalbėtis su skirtingomis visuomenės grupėmis bei jas išgirsti. Toks kandidatas yra Ingrida Šimonytė.
Apsisprendęs paremti Tėvynės sąjungos iškeltą kandidatę į prezidentus, atnaujinau pokalbius su Gabrieliumi Landsbergiu dėl galimo darbo jo vadovaujamoje frakcijoje. Aiškiai suprantu, kad reikia vienyti pajėgas, siekiant apginti demokratiją ir konstitucines vertybes Seime ir Lietuvoje.
Papildomu stimulu šiam pokalbiui tapo ir tai, kad trys opozicinės frakcijos sutarė dėl glaudesnio bendradarbiavimo ir opozicijos lyderio. Laikau tai ženklu, jog aiškiai suprantamas poreikis dar daugiau tarpusavyje kalbėtis ir tartis. Tik veikdami vieningai galime sustabdyti valstiečių buldozerį Seime.
Jungiuosi į didžiausią opozicinę frakciją Seime, ir įsipareigoju kartu siekti pokyčių tiek parlamente, tiek ir mūsų šalyje. Jungiuosi prie bendraminčių, su kuriais, tikiu, vienodai suprantame, ką reiškia „pagarba“, „žodžio laisvė“ „demokratija“ ir „Konstitucija“.