Pasigirdo tiek eilinės partijų laidojimo melodijos, nors skaičiuoti jungtinį komitetų rezultatą tiek pat logiška, kiek jungtinį partijų, jau neminint daugelio daug balsų surinkusių komitetų kilmės. Pasigirdo ir pastabų dėl demokratijos deficito savivaldoje, kai ilgamečiai merai, įtvirtinę savo pozicijas ne tik dėl padarytų darbų, bet ir dėl įgyto administracinio resurso galimai užkerta kelią bet kokiai kaitai savivaldybėje.
Esu tvirta partinės demokratijos šalininkė. Manau, kad kol kas niekas nerado būdo, kaip geriau užtikrinti skirtingų įsitikinimų piliečių atstovavimą ir interesų derinimą nei per tradicinių partijų, turinčių daugmaž aiškias vertybes ir aiškius, kad ir vis mažiau nutolusius, požiūrius įvairiais svarbiais piliečiams klausimais. Kartu labai tikiu pilietine visuomene, žmonių iniciatyvomis ir manau, kad neretai konkrečiam klausimui susitelkusi piliečių bendruomenė gali pasiekti puikių rezultatų. Esu tikra, kad mums labai trūksta bendro veikimo įgūdžių ir tikėjimo, kad bendras veikimas duoda rezultatų. Tad tuo požiūriu visos iniciatyvos būtų sveikintinos.
Vis dėlto visuotinė Lietuvos komitetizacija realiai parodo visai kitą vaizdą, nei pilietinės visuomenės stiprėjimas. Labai retas savivaldos rinkimuose dalyvavęs komitetas galėtų būti įvertintas kaip išties visuomeninis, susibūręs nuo apačios pasiūlyti konkrečią, jos nariams svarbią darbotvarkę savivaldybės politinių klausimų sąraše. Dauguma jų iš esmės „pririšti“ prie konkrečios asmenybės, o ne klausimo. Asmenybės, kuriai su esamomis politinėmis partijomis jau ar dar ne pakeliui.
Tokie komitetai niekuo nesiskiria nuo „vieno žmogaus partijų“, bet turi privilegijuotą padėtį dėl dalyvavimo rinkimuose: reikalavimų veiklai, finansavimui ir atsiskaitymui. Akivaizdu, kad tai turime keisti ir kaip įmanoma labiau vienodinti reikalavimus bei pasakyti, kad jei kažkas krypuoja kaip antis, tai veikiausiai ir yra antis. Visuomeniniai komitetai turi būti įrankis bendruomenei veikti, o ne „nepartinių partija“ tik be partijai taikomų apribojimų ir reikalavimų.
Nežinau, ar reikėtų tai svarstyti įstatymų lygiu, kaip yra kai kuriose kitose Vakarų demokratijose, tačiau įstatų lygiu rimtosios partijos turėtų svarstyti tokius dalykus, kaip visuotiniai vadovybės rinkimai, pirminiai įvairių kandidatų rinkimuose rinkimai ir kitaip įveiklinti savo partines bendruomenes jaustis sprendimų dalyviais, o ne vien jų išklausytojais.
Jaunimo auginimas, dėmesys politiniams talentams turėtų būti kasdienybė ir tik tokiu atveju galėtume nesistebėti, kad daugumoje partijų beveik neturime keturiasdešimtmečių, nes jiems, kažkada atėjusiems į politiką, ji pasidarė tiesiog nebeįdomi.
Dar viena kliūtis žmonėms aktyviau dalyvauti politinėse kampanijose yra jų rėmimo apribojimai. Akivaizdu, kad kol juridiniai asmenys galėjo remti tiek partijas, tiek rinkimų kampanijas, niekam sąlygos, kuriomis prie jų gali prisidėti eiliniai Lietuvos rinkėjai, nesantys partijų nariai pernelyg nerūpėjo.
Ankstesnė tvarka labiau buvo aktuali nebent neįtikėtinų manipuliacijų atveju, kai menkas pajamas gaunantieji mielai „dalyvaudavo“ politikoje finansiškai. Nuo tų laikų „prisukioti varžtai“ šiandien, kai partijas ir kampanijas iš šalies gali remti tik fiziniai asmenys, jau gali tapti rimta problema – skirdamas bent centu daugiau nei dvylika eurų įgyji pareigą deklaruoti ne vien pajamas, kas dar būtų gana įkandama, bet ir turtą, kurio deklaravimas yra Lietuvos ypatumas.
Investavę išties milžiniškas sumas į Valstybinės mokesčių inspekcijos gebėjimą kontroliuoti žmogaus pajamų ir išlaidų adekvatumą praktiškai realiu laiku, galėtume sudaryti palankesnes sąlygas žmonėms dalyvauti ir finansiškai remiant patinkančią partiją ar kandidatą. Put your money where your mouth is sako anglakalbiai ir sudaryti logiškas sąlygas tai daryti yra labai svarbu siekiant didesnio žmonių įsitraukimo į politinius procesus.
Šį sekmadienį vyko antrasis merų rinkimų turas. Net trečdalis merų buvo išrinkti pirmajame ture, neretas – ilgametis savivaldybės vadovas. Pasikeitusi merų rinkimų tvarka kelia klausimą: ar meras gali būti prilygintas savivaldybės „prezidentui“? Akivaizdu, kad ilgamečiai merai turi strateginį pranašumą prieš kitus kandidatus ir tas pranašumas su kiekviena kadencija didėja. Neribojamas kadencijų skaičius neverčia rūpintis politine pamaina, natūralia kaita. Drįsčiau teigti, kad tai dar labiau silpnina partijas, ypač regionuose, nes mažina paskatas auginti naujus vietos politinius lyderius, kurie vėliau galėtų praturtinti ir nacionalinę politiką.
Ir pabaigai apie pigią valdžią. Draudimas juridiniams asmenims finansuoti partijas siekė apriboti verslo įtaką politikams, tačiau, akivaizdu, kad tikslą pasiekė tik iš dalies.
Viena vertus, turėdamos labai ribotus finansinius išteklius partijos didžiąją dalį jų iššaudo viešiesiems ryšiams ir reklamai, užuot investavusios į prasmingo turinio kūrimą.
Kita vertus, išlieka galimybės juridiniams asmenims dalyvauti politikoje per paralelinius pasaulius – įvairias tų pačių asmenų tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuojamas ne pelno organizacijas, per kurias finansuojama politiniuose procesuose pranašumą suteikianti veikla (koncertai, meno pasirodymai, sveikatos patikrinimai ir pan.).
Metas į tai atkreipti dėmesį tiek įstatymų lygiu, tiek ir stiprinant instituciją, kurios rankose yra skaidrios, sąžiningos ir vienodos visiems politinės konkurencijos sąlygos – Vyriausiąją rinkimų komisiją (VRK). Turime suprasti, kad pigi valdžia brangiai kainuoja mums patiems ir siekti, kad mūsų investicijos į demokratiją atneštų maksimalią naudą.