Pašte dirba ketvirtį amžiaus
Gerokai prieš aštuonias jau buvome Utenoje, o prie centrinio pašto mus pasitiko ir šios dienos kompanionė, mobili laiškininkė Danutė Sucharevienė. Dar nespėjus įlipti į automobilį ji spėjo papasakoti, kad „Lietuvos pašte“ dirba jau 25-erius metus, o laiškininke anksčiau dirbusi ir jos mama.
Danutė siuntas, laiškus ir pensijas pristatinėja ne pačioje Utenoje, o Leliūnų miestelyje ir jo apylinkėse, tad vienas pagrindinių jos darbo įrankių – automobilis. Nuo Utenos Leliūnai nutolę apie 13 km.
Ant priekinės automobilio sėdynės matyti dailiai sukrauti laiškai, siuntos, laikraščiai, o specialioje rankinėje – ir pinigai. Kai lankėmės, su Danute Utenos rajono gyventojams pristatinėjome ir šalpos neįgalumo pensijas. Laiškininkė sako, kad šiandien – ramesnė diena, korespondencijos nedaug, mat kartais ji turinti pristatyti ir 300 laiškų.
Pasiūlė ir pusryčius
Danutė pasakojo, kad žiemą dirbti jai sunkiausia ir bevažinėjant siaurais keliukais tikrai suprantama, kodėl: pavasarį čia – purvynas, o žiemą – nepravažiuojamos pusnys.
Kartą kelias buvo toks nepravažiuojamas, kad vieną laikraštį žmogui jai yra tekę pėsčiomis nešti ir 5 kilometrus. „Nešu, man pusto į akis, o sniego iki juosmens, temsta “, – apie nutikusią situaciją sakė ji. Tada ji pasakojo leidinio žmogui taip ir nebenunešusi. Pristatė tada, kai kelias buvo nuvalytas.
Bet negandos Danutei nėra baisios. Kaip juokėsi, ji pati moka ir padangą pasikeisti, ir užklimpusią mašiną išsitraukti.
Kai nuvykome į pirmuosius namus, mus pasitiko lojantis kiemsargis. Tiesa, jų čia – prie kiekvieno namo, o viduje, kaip taisyklė, dar kelios nugarą prie radiatoriaus riečiančios katės.
Danutei belstis į duris nebereikia. Ją, kaip pati sakė, čia visi žino ir pažįsta. Štai įėjusi vidun ji tik šūkteli „Laba diena“ ir netrukus iš kambario išlenda šeimininkė.
Nustebusi, kad šiandien Danutė su palyda, šeimininkė sakė kaip tik pusryčiavusi, tad pasiūlė prisijungti ir išgerti arbatos. Kadangi mūsų laukė dar daug darbo, deja, teko atsisakyti, tačiau svarbu pastebėti, kad visos dienos metu, kol darbavomės, žmonės mums buvo labai draugiški.
Kad paštininkę gyventojai pakviečia arbatos ar pusryčių, Danutė sakė nesureikšminanti. „Kai vežu laiškus čia, aukščiau į kalniuką, – rodė Danutė, – ten tokie ūkininkai gyvena, kur sūrius spaudžia, tai visada pavaišina.“
Paštininkė, paskaičiavusi priskirtą šalpos neįgalumo pensiją, senjorės dar prašė pinigus perskaičiuoti, bet ši tik nusijuokė.
„Visada gi gerai duodi“, – sakė imdama pinigus.
Pensijomis nesiskundė
Prie kito namo sustojusi laiškininkė lauk iš automobilio nelipo, tik pasignalizavo.
„Bijau šuns, nelipsiu laukan“, – sakė ji. Netrukus iš namo išėjusi moteris pati priėjo prie mūsų pasiimti laiško.
„Dar būna, kad paskambinu žmogui, kad ateitų. Žinau šunis, kurie yra pikti“, – tikino ji. Kartą, kaip pasakojo, yra buvę, kad didelis šuo ir ant kupros bandė užšokti. „Bet jis buvo jaunas, norėjo žaisti“, – pasakojo laiškininkė.
Danutė sakė savo darbą labai mylinti ir didelių sunkumų jame nematanti, tik, teigė, kad situacija būtų visai kita, jei nežinotų, kas kur gyvena ir nepažinotų žmonių.
O su šypsenomis Danutę ir mus Leliūnuose pasitiko kiekvienas. Net ir tie, kurie šalpos neįgalumo pensijos pinigus yra priversti skaičiuoti gulint lovoje.
Visi kalbinti pensininkai, kuriems tądien pristatėme pensijas, pasakojo labai laukiantys, kada gaus pinigus. Iš daugybės apklaustų žmonių nė vienas sakė pensijų dydžiu nesiskundžiantis, o jų ir vaistams – pakankamai.
„Jei dviese gyveni, tikrai užtenka“, – pritarė ir paštininkė.
Danutė išsidavė, kad kartą, skaičiuojant pinigus, vienam žmogui jų buvo įdavusi ir per daug.
„Dešimčia eurų daviau per daug, o tas žmogus neperskaičiavo“, – sakė ji.
Bet gerai tai, kas gerai baigiasi. Pinigai buvo atgauti. „Kitaip būtų reikėję iš savęs pridėti“, – atsiminė ji.
Gyvenimas kaime – spalvingas
Utenos rajone pensininkai gyvena labai skirtingai.
Tų, kurie gyvena drauge su savo vaikais, kaip taisyklė, namai buvo šilti ir tvarkingi, nė kiek nenusileidžiantys stovintiems didžiuosiuose miestuose.
Kitiems Leliūnų kaimo gyventojams pasisekė mažiau. Įėjus buvo matyti, kad gyvenama taip, kaip pajėgiama susitvarkyti vienam ar kitam gulint ligos patale. Kai kurių namai vėsūs, gulima užsiklojus keletu antklodžių, apsivilkus kelis naktinius marškinius.
Kaip užsiminė Danutė, Leliūnuose yra ir tokių senjorų, kurie iš gaunamų pensijų dar išlaiko ir savo sūnus ar žentus. „Gauna kelias pensijas, o kaime, žiūrėk, ir pragyvensi jau, dirbti nereikia“, – ironizavo paštininkė. Danutė prasitarė, kad jos darbe kartais tenka susidurti ir su tokiomis šeimomis, kurios senjorus pasiima globoti tik dėl pinigų.
Tądien su paštininke aplankėme apie 20 skirtingų namų ir šeimų. Daliai žmonių pristatėme šalpos neįgalumo pensijas, daliai – įvairiausias sąskaitas, laiškus, gautas siuntas.
Kad laiškininkės rankinėje visada yra nemaža pinigų suma, Danutė sakė nepergyvenanti ir dėl to niekada nesijaudinanti, mat suma, ne tokia ir didelė, o kol kas jokių negerų nutikimų nebuvę.
Apie gyventojų pašto dėžutes Utenos rajone būtų galima parašyti atskirą tekstą. Jų čia – įvairiausių. Įdomu tai, kad kai kurie gyventojai, tokių išvis neturi.
Nustebino, kai vieną nedidelį siuntinuką Danutė pristačiusi pakišo po paprasčiausiu kibiru, o kitą įdėjo į maišelį, pakabintą prie durų.
„Mes taip esame sutarę, kai žmogaus nėra namuose“, – sakė ji.
