Per tą laiką žuvo 2 mln. žmonių, iš kurių maždaug 800 tūkst. buvo civiliai, arba net 40 proc. visų miesto, dabar vadinamo Sankt Peterburgu, gyventojų.
Dienoraščius surinko Bostono universiteto istorijos profesorė Alexis Peri, kuri su itin asmeniškais įrašais netyčia susidūrė ieškodama informacijos apie išgyvenusius blokadą, dauguma kurių tuo metu buvo tik vaikai.
Štai ką A. Peri sakė „The Guardian“: „Visi kalbintieji man pasakojo tą pačią istoriją – apie herojišką, triumfu pasibaigusią kovą, žmonių pasipriešinimą ir kolektyvinį solidarumą. Įgavę pasitikėjimo manimi, pradėdavo rodyti šeimai priklausančius dokumentus. Iš pradžių laiškus, o vėliau ir dienoraščius. Labiausiai šokiravo tai, jog dienoraščių turinys kaip diena ir naktis skyrėsi nuo jų pasakojimų. Net ir tų pačių žmonių. Dienoraščio autorius tiesia man savo rankraštį ir pareiškia: „Abejoju, ar ten rasite ką nors įdomaus, ką nors naujo, juk viską jau papasakojau“. Negalėjau patikėti, kaip dramatiškai skyrėsi turinys“.
A.Peri dar daugiau įdomios medžiagos aptiko miesto archyvuose; ją tiesiog šokiravo, „kiek daug žmonių tokiomis sudėtingomis sąlygomis rašė dienoraščius“. Būtent jie ir atskleidė tikrąjį to meto siaubų mastą, kai niekuo dėti civiliai buvo priversti badauti, kęsti vandens ir degalų stygių, grumtis su įvairiausiomis ligomis.
Leningrado apgultis tapo ne kuo kitu, o „vidiniu karu“. Badas ir izoliacija nuo išorinio pasaulio palietė visus be išimties vietos gyventojų gyvenimo aspektus, teigia A. Peri. Jos įžvalgos kardinaliai prieštarauja ankstesniems teiginiams, esą, „blokada buvo akivaizdi vokiečių ir sovietų priešprieša“.
Neviltis giliai persmelkusi paauglės Bertos Zlotnikovos dienoraščio eilutes: „Virstu gyvuliu. Nėra baisesnio jausmo už tą, kai vienintelis dalykas, apie kurį gali galvoti, yra maistas“.
Kiti savo dienoraščiuose rašo apie šoką, patirtą vietos viešojoje pirtyje išvydus perkarusių bado išdarkytų vietos gyventojų kūnus.
„Tai tiesiog siaubinga, vaikščiojantys skeletai, o ne žmonės. Kas mūsų laukia?“ – savo dienoraštyje rašo fabrike dirbęs Ivanas Savinkovas.
Aleksandra Liubovskaja stebėjosi, kodėl vyrai ir moterys „atrodo kone identiškai“. Vien oda ir kaulai, moterys likusios be krūtų, pilvai prilipę prie stuburo, o vietoj rankų ir kojų – tik papilkėjusia oda aptempti kaulai.
Aprašydama siaubą, patirtą maudant sūnų, kurio oda nusėta skorbuto žaizdomis, moteris prisiminė, kaip Mergelė Marija plovė nukryžiuotojo sūnaus kūną.
Savo įžvalgas ir tyrimų rezultatus A. Peri sudėjo į knygą, pavadintą „The War Within: Diaries from the Siege of Leningrad“, kurios leidyba rūpinosi Harvardo universiteto leidykla. Rašytoja labai pagarbiai kalba apie miesto gyventojus ir tai, ką jiems teko patirti: „Leningrado žmonės už tai, ką jiems teko patirti, verti didžiulės pagarbos. Jie tikri didvyriai. Patyrė protu nesuvokiamų dalykų. Dienoraščiuose mane labai nustebino tai, kad patys savęs didvyriais jie nelaiko“.
„Jie nebando savo kovos dėl išlikimo pateikti kaip kažkokio didvyriško pasipriešinimo neįmanomam naratyvo, šie žmonės rado kitų būdų savo kančiai įprasminti. Jie ieškojo įkvėpimo literatūroje, istorijoje, dar kitur. Mano knygoje daug dėmesio skiriama tokiems alternatyviems priešinimosi blokados represijoms būdams. Kėliau tikslą ne tik papasakoti asmenines šių žmonių istorijas, bet ir detaliai atskleisti šio istorinio įvykio aplinkybes“, – teigia autorė.
„Labiausiai šokiruoja tai, kad badas ne tik viena iš žiauriausių lėto žudymo formų. Ji ne tik verčia organizmą pačiam save naikinti, bet ir kelia proto sumaištį, destabilizuoja minčių tėkmę, iškreipia tarpusavio santykius ir išmuša iš po kojų pamatines vertybes“, – rašo A. Peri.
„Dienoraščiuose nemažai scenų, kur autorius stovi priešais veidrodį ir niekaip negali savęs atpažinti. Tai mirtis, kuri artėdama žmogaus viduje sukelia didžiulę sumaištį. Visai kitokie dienoraščiai iš mūšių, pavyzdžiui, Maskvos ar Stalingrado, kur priešas buvo labai aiškus. Ir tas priešas buvo išorėje. Bado akivaizdoje žmogus pats tampa savo priešu“, – sako ekspertė.
Žlugus Sovietų Sąjungai, dauguma dienoraščių atsidūrė buvusios komunistų partijos archyvuose, tačiau A. Peri išsiaiškino, kad jie buvo apdoroti tik iš dalies. „Ten buvo žymiai daugiau dienoraščių, panašu, kad dalis nebuvo oficialiai užregistruota“.
Nors Rusijos istorijos knygose didžiausias dėmesys skiriamas mūšiams ir frontui, buvusiam vos už kelių kilometrų nuo miesto, dienoraščiuose „priešas praktiškai neminimas“, sako A. Peri. „Žmonės dienoraščiuose beveik nemini nei vokiečių, nei fašistų. Iš tikrųjų jie visą dėmesį skiria tiems, kurie atsakingi už jų gyvenimą ir kančią – vietos pareigūnams, kaimynams ir giminaičiams, nes būtent jie ir yra ta artimiausia tiesioginė grėsmė. Tai „mūsų vaikai šalį pralošė kortomis“ arba „kaimynai iš mūsų vagia“. Kiekviena diena buvo kovos laukas“.
Mokslininkė pastebėjo, kad dienoraščius rašiusieji „nepasakoja apie savo gyvenimą didvyriškumo ir pasipriešinimo šviesoje“ ir priduria: „Kolektyvinis solidarumas puikiai tiko socialistinei ideologijai, bet baisiausias žmonių išgyventas dalykas buvo izoliacija“, teigia ji.
Mažiausiai dešimt dienoraščių autorių save lygina su Robinzonu Kruzu. Sovietų Sąjunga gana ilgą laiką rašytojo Danielio Defoe personažą laikė idealiu socialistu, žmogumi, kuris nuo pat pamatų kuria visuomenę. „Kai žmonės rašo apie Robinzoną Kruzą, tai labai ironiška, nes jie apie jį galvoja visai ne taip, nei kad norėtų sovietų ideologai“, – pabrėžia A. Peri.
Vienas Leningrado blokadą patyręs rusas rašo: „Negyvenamoje saloje gyvename primityvų laukinių gyvenimą“. Kitas teigia: „Manau, kad Robinzonui Kruzui pasisekė. Jis žinojo esantis negyvenamoje saloje, žinojo, kad turi kliautis tik savimi. O aš esu tarp daugybės žmonių“.
Sukrečiančios istorijos: nuo prostitucijos iki kanibalizmo
„Daily Mail“ pasakoja dar daugiau siaubą keliančių istorijų iš Leningrado apsiausties.
Kai buvo uždaryta mokykla, kurioje dirbo (toks likimas ištiko daug ugdymo įstaigų), istorijos mokytoja Aleksandra Mironova liko be pajamų šaltinio. Laimei, jau 1941 metais susirado naują darbą – Leningrado vaikų namuose.
Užuot mokiusi vaikus istorijos, Aleksandra nuo šiol turėjo rūpintis, kad jie nemirtų. Dviejų milijonų gyventojų miestą rugsėjo 8 dieną apsupus nacių karo mašinai, Leningradas per gana trumpą laiką iš gyvybingo kultūros centro virto bado būstine.
Viena iš Aleksandros pareigų buvo važinėti po nacių bombarduojamą miestą ir gelbėti likimo valiai paliktus vaikus. Tai, ką jai teko matyti kiekvieną dieną, prilygo baisiausiam košmarui.
Viename bute ji aptiko dvi mažas mergaites, meldžiančias maisto, o greta kėdėje sėdėjo dvi paras mirusi jų mama. Vėliau Aleksandra sužinojo, kad neseniai bute lankėsi mergaičių dėdė, kuris išnešė visus medinius baldus, o dukterėčias paliko likimo valiai. Vaikai buvo tokie nusilpę, jog negalėjo savarankiškai paeiti – pati nuo maisto stygiaus išsekusi moteris mažametes į vaikų namus nugabeno tempdama rogėmis.
Dar po savaitės gretiname bute Aleksandra aptiko vienuolikmetę Šurą. Mergaitė gulėjo po čiužiniu įsisupusi į nešvarius drabužius. Virtuvėje ant grindų gulėjo jos motinos palaikai. Šura Aleksandrai papasakojo, kaip į jų butą užsuko draugiškai nusiteikęs nepažįstamasis, kuris išsinešė jų maisto davinio korteles. Aleksandra puikiai žinojo: neturi maisto davinio kortelės – esi praktiškai pasmerktas mirties bausmei.
Aleksandra mieste išgelbėjo labai daug mažamečių, tėvų paliktų tiesiog mirti iš bado. Pati būdama motina, ji negalėjo suprasti, kodėl žmonės ryžtasi tokiam nesuvokiamam žiaurumui.
Savo trijų atžalų ji niekada neišsižadėjo. Deja, 1942 metų vasarį teko priimti itin skaudų likimo išbandymą: „Mirė Kostia. Mirė Ania ir Vasia. Mano mylimiausi. Koks likimas laukia kitų vaikų? Dieve, koks nepakeliamas skausmas! Privalau gyventi – gyventi dėl kitų vaikų, jiems padėti“, – dienoraštyje įrašė Aleksandra.
Tragiškiausia, kad, nepaisant didžiulių jos pastangų, per ilgiausią ir tragiškiausią apgultį istorijoje, Leningrade pražuvo šimtai tūkstančių vaikų ir suaugusių – remiantis įvairiais skaičiavimais, nuo 1941 metų rugsėjo iki 1944 metų sausio mirė 800 tūkst. žmonių arba 40 proc. iki karo mieste gyvenusios populiacijos.
Šis skaičius maždaug 26 kartus didesnis nei 31 tūkst. aukų, kurių pareikalavo ketverius metus trukusi Sirijos Alepo miesto apgultis. Alepe kiekvieną dieną mirdavo vidutiniškai po 20 žmonių. Leningrade šis skaičius siekė 900.
Šiandien Leningrado blokados istorija neretai pamirštama – ypač bendresniame Antrojo pasaulinio karo paveiksle, tačiau jos svarbos pamiršti nevalia. Nė viena kita civilių bendruomenė nepatyrė tokių siaubų kaip Leningrado gyventojai, kuriems teko ekstremalūs išbandymai badu, bombomis ir šalčiu. Tie, kurie visgi išgyveno, pripažįsta, kad jiems pavyko tik balansuojant ant žmogiškumo ribos. Vienus išgelbėjo kitų didvyriškumas, dosnumas ir nesavanaudiškumas, kitiems išgyventi padėjo gobšumas, žudymas ir kanibalizmas. Leningrado blokada iš žmonių į dienos šviesą ištraukė tiek geriausias, tiek blogiausias savybes.
Dar viena priežastis, kodėl Leningradas neretai užmirštamas ar sumenkinamas iki paprasčiausios išnašos, yra ta, jog tų, kurie visa tai išgyveno, balsai praktiškai niekada negirdimi. Dabar, baigus šią svarbią ir itin paveikią knygą, mes tuos balsus ir istorijas galime išgirsti, ir už tai reikia padėkoti Bostono universiteto profesorei A. Peri.
Jos pastangos ir knaisiojimasis archyvuose suteikia galimybę visiems norintiems susidaryti aiškesnį ir ryškesnį Leningrado apgulties paveikslą. Skaityti šią knygą gali būti labai sunku, tačiau jos pagrindu tapę realių žmonių dienoraščiai veiksmingai personalizuoja katastrofą ir yra žymiai paveikesni nei tradiciniai istorijos vadovėliai.
Po 1941 metų birželio vokiečių invazijos į Rusiją dauguma Leningrado gyventojų atsidūrė nežinioje, kas jų laukia ateityje. Sovietų propaganda davė vaisių – žmonės tikėjo, kad netrukus J. Stalinas triumfuos, ir viskas baigsis gerai.
„Draugai, pergalė bus mūsų. Padarysime viską, kad išgelbėtume žmoniją iš tironijos gniaužtų“, – savo dienraštyje rašė moksleivė Elena Muchina.
Štai savo dienoraštyje fabriko darbininkas Aleksejus Evdokilovas taip pat nevyniojo žodžių į vatą: „Jūs, drybsantys ropliai, (taip jis kreipiasi į vokiečius) jūs mūsų neišgąsdinsite. Mūsų atsakas bus trigubai galingesnis“, – rašė jis. Deja, toks užsidegimas ir viltis, vartant knygos puslapius, labai greitai nyksta. Vokiečiai Leningradą apsupo rugsėjo 8 dieną, o po dar vienuolikos savaičių prasidėjo invazija į Rusiją. Nors pusę milijono Leningrado žmonių ir spėta evakuoti, mieste gyventojų skaičius netgi išaugo dėl užplūdusių emigrantų.
Vokiečiai ne tik mirtinu žiedu apsupo miestą, bet ir pasirūpino, kad jo gyventojai kaip reikiant kentėtų. Keli prieš maisto atsargų sandėlius nutaikyti antskrydžiai užtikrino, kad valgio vietiniams geriausiu atveju užteks mėnesiui. Valdininkams teko duonos kvotą sumažinti iki 255 gramų dienai. Labai greitai duona tapo vertingesnė nei patys pinigai. „Aukščiausia valdžia priklauso duonai. Duona valdo. Duona gali viską. Ji nurodo, ką daryti, ji renkasi“, – situacija apibūdinama viename dienoraštyje.
Jau po kelių savaičių žmonės pradėjo mirti iš bado. Išgyvenusieji virto gyvais skeletais, belytėmis būtybėmis, iš kurių buvo išsiurbti visi gyvasties syvai.
E. Muchtina, kuri po invazijos tryško optimizmu, savo akimis regėjo liūdną virsmą: į septyniolikmetę merginą, kaip ji apibūdina pati, iš atspindžio veidrodyje žvelgė padaras senės akimis. Iš jaunos merginos, kuriai prieš akis buvo visas gyvenimas, ji virto savo pačios šešėliu.
36 metų Aleksandra Borovikova save apibūdino „kaip ir kitas pabaisas“ – „iš manęs teliko oda aptraukti kaulai“.
Dar vienas šiurpus bado padarinys: tiek berniukams, tiek mergaitėms ant veido ėmė želti plaukai.
„Mes juos vadinome mažaisiais senukais“, – po karo prisimena vienas iš dienoraščių autorių. Vyrai dėl maisto stygiaus tapdavo impotentais, moterims išnykdavo menstruacijos, kūdikius maitinančioms dingdavo pienas.
Miesto gyventojams susirinkus viešosiose pirtyse, atskirti vyrų ir moterų buvo kone neįmanoma. Kasdienybe buvo tapę ir neištvėrusiųjų lavonai. Palaikai buvo kraunami į savotiškas rietuves tarsi kokie rąstai. Jie iro čia pat akyse.
„Senučiukė, laukianti eilėje prie duonos, parkrinta. Tik niekam tas nerūpi. Ji arba jau mirusi, arba netrukus bus mirtinai sutrypta“, – dingusį žmogiškumą prisimena balerina Vera Kostrovickaja. Ji savo dienoraštyje aprašo ir su siaubu mačiusi, kaip netrukus žmonės pradeda įnirtingai dairytis aplink nelaimingąją senolę, ieškodami jos maisto kortelės: aiškintis, ar ji iškrito kur šalia, ar teks išplėšti iš jau stingstančios rankos.
Maisto kortelės apgailėtinai menkoms maisto porcijoms nebuvo vienintelis dalykas, ką žmonės vogdavo iš mirusiųjų. Lavonai taip pat buvo maisto šaltinis, kanibalizmas Leningrade blokados metais buvo gana plačiai paplitęs. Už tokį elgesį iš viso buvo sulaikyta per 1500 žmonių.
Rusų kalboje yra dvi skirtingas kanibalizmo formos apibūdinančios sąvokos. Pirmoji „trupojedtsvo“ arba lavonų valgymas (maistui vartojama mirusio žmogaus mėsa). Antroji – „liudojedtsvo“, kai valgoma būtent šiam tikslui nužudyto žmogaus mėsa.
Leningrade būta abiejų.
Tie, kurie atsilaikė prieš šį tabu, tapo kitų pagundų aukomis. Pavyzdžiui, tėvai nesibodėjo vogti maisto iš savo vaikų, taip užsitarnaudami šeimos panieką.
Savo dienoraštyje trylikametė Valia Peterson lieja pyktį ant savo patėvio, ne tik iš jos vagiančio jos maisto davinius, bet suvalgiusį jos mylimą šunį: „Siaubingai jo nekenčiu. Alkis apnuogino jo šlykščią sielą. Pagaliau pamačiau, kas jis per žmogus“.
Kai patėvis galiausiai mirė, Valia džiūgavo: „Norėjau šokinėti iš laimės, bet neturėjau jėgų, buvau per silpna“. Mirties linkėjimas (net ir savo artimiesiems) – dažnas Leningrado žmonių dienoraščių leitmotyvas. Štai Arkadijus Lepkovičius savo dienoraštyje atskleidžia, kaip badas privertė nepasitikėti ir net nekęsti savo sutuoktinės Veročkos.
Savo žmoną jis dienoraštyje vadina „velniu su sijonu“. Arkadijus buvo įsitikinęs, kad Veročka iš jo vagia maisto davinius. „Veročka pradėjo dalinti net duoną, dalį slepia. Manau, kad taip kaupia atsargas ir nori sustiprėti mano ir taip silpnos sveikatos sąskaita“, – dienoraščiui atvirauja paranojos kamuojamas Leningrado gyventojas.
Arkadijus puikiai supranta, kad jo šeima – tikrai ne vienintelė, suluošinta blokados: „Motinų ir vaikų, vyrų ir žmonų santykiai tapo nežmoniški. Miestas virto kovos dėl išgyvenimo lauku. Kiekvienas kovoja tik už save“. Poros santuoka galutinai žlugo Veročkai apkaltinus sutuoktinį pardavus jos paltą, kad galėtų slapta nuo jos nusipirkti maisto. Koks likimas ištiko šiuos du nelaimingus žmones, lieka neaišku, nes Arkadijaus dienoraštis nutrūksta daugmaž tuo pačiu metu, kai subyra jo šeima.
Badas kaip reikiant sumaišydavo žmonių protus. Jie imdavo kliedėti ir kęsti haliucinacijas. Savo dienoraštyje aštuoniolikmetė teatro akademijos studentė Nina Mervolf prisimena košmarą, išgyventą, kai tėvui aptemo protas, jis ėmė blaškytis ir šaukti: „Kur mano kūnas? Nesuprantu, kas man nutiko. Nesuprantu, kas su manimi vyksta. Kur mano kūnas?“.
Šiurpią patirtį išgyveno ir Natalija Uskova. Savo dienoraštyje ji teigia prisimenanti, kaip gulėjo lovoje ir klausėsi radijo, kai staiga apėmė siaubingas jausmas, jog jos galva plečiasi, tuoj užims visą kambarį ir neišvengiamai sprogs. „Ar aš netenku proto?“, – dienoraštyje savęs klausia moteris.
Nepaisant bombardavimų, bado ir kitų siaubų, daug Leningrado žmonių visgi sugebėjo blokadą išgyventi. Raudonajai armijai pavyko užšalusiu Ladogos ežeru į miestą įvežti šiek tiek atsargų. Leningrado žmones gelbėjo ir tai, kad jie valgė viską, kas tik įmanoma – virdavo odinius diržus, iš klijų gamino sriubą, iš kavos tirščių kepdavo blynus.
Abiem lytims išgyventi neišvengiamai padėjo ir prostitucija (tiems, kas, žinoma, turėjo pakankamai jėgų).
Prostitutės, tuo metu vadintos blokados žmonomis ar tiesiog kavinių mergaitėmis, parsidavinėjo už maistą. Geriau apsirengusios ir kokybiškiau besimaitinančios vadinamosios blokados žmonos buvo aršiai smerkiamos ir gėdijamos. Štai ką rašė I. Savinkovo draugas: „Daugiausia tai buvo jaunos dailios moterys, tokiomis sąlygomis sugebėjusios išsaugoti normalią išvaizdą, tačiau ne garbę“.
Vyrai taip pat parsidavinėjo už pinigus. Jų klientėmis dažniausiai tapdavo maisto pramonėje dirbančios moterys. Jų padėtis visuomenėje (dėl galimybių gauti sotesnį kąsnį) prilygo aristokratijai.
I.Savinkovas teigia tokioms moterims laiko neturėjęs: „Jos taip savimi pasitiki, kad net koktu. Mano, kad už dubenėlį sriubos gali tave nusipirkti visai nakčiai“. Tiesą sakant, realybė buvo tokia, jog, taip sakydamas, jis visai netirštino spalvų.
Buvo ir dar viena grupė žmonių, kuriems Stalino Rusijoje badauti neteko – tai buvo vietos valdžios žmonės.
Savo dienoraštyje buvęs tokios vietos tarybos narys Nikolajus Ribkovskis giriasi, kaip pilna burna kimšo ikrus, antieną, kalakutieną ir kumpį, o kiekvieną dieną iš bado mirdavo 2–3 tūkst. žmonių. Kartą valdininkas persivalgė taip smarkiai, jog teko kreiptis pagalbos į medikus.
Vietos valdininkai neužjautė ligoninėse, kur lavonų būta daugiau nei gyvųjų, dirbančių medikų. Nesugebėjimas išspręsti problemų būdavo smerkiamas kaip „antirevoliucinė veikla“ ir grėsė laisvės atėmimu.
Nors vietos tarybų nariai ir gyveno tarsi kitoje planetoje, puikiai žinojo, kokio masto badas siaučia mieste, netgi buvo įsteigę komisiją, turėjusią fiksuoti žmonių patirtis: ji rinko dienoraščius, kalbino miestiečius. „Žmonės turi kuo įmanoma daugiau prisidėti prie istorijos“, – toks buvo jos devizas.
Kai galiausiai 1944 metų sausio 27 dieną Leningrado blokada pasibaigė, buvo tikimasi, kad komisijos surinkti liudijimai bus paviešinti, ir parodys Rusijai – ir visam pasauliui – ką teko patirti Leningradui. Miestui buvo suteiktas „didvyrio“ statusas, taip pat ir Lenino ordinas.
Deja, 1949 metais J. Stalinas nebuvo patenkintas vis stiprėjančia nepriklausoma miesto dvasia, kurią laikė savotišku iššūkiu savo valdžiai. Be to, jis visai nenorėjo viešinti Leningrado žmonių didvyriškumo, nes bado ir vargo istorijos būtų priminusios žmonėms, jog šalies lyderis beveik pustrečių metų nesugebėjo miesto išgelbėti.
Kaip jau buvo įprasta Sovietų Sąjungoje, J. Stalinas nurodė imtis valymo – buvo sunaikinta dešimtys tūkstančių Leningrado blokadą primenančių daiktų, tarp kurių ir žmonių dienoraščiai. Komisijos nariai atleisti už „Stalino autoriteto menkinimą“.
Laimei, po J. Stalino mirties 1953 metais požiūris pasikeitė, po truputį tapo priimtina rašyti ir kalbėti apie tai, kokį siaubą išgyveno Leningrado žmonės.