Praėjus trims dešimtmečiams nuo Burbulo sprogimo, būta ir nuosmukių, ir pakilimų.
Pažvelkime į ketvirtadienį paskelbtus šalies bendrojo vidaus produkto (BVP) ketvirtojo 2018 m. ketvirčio duomenis. Jie nėra puikūs; bet nėra ir baisūs. Jų išskirtinis bruožas – nesiskyrimas nuo visų kitų: dauguma išsivysčiusių pramoninių šalių 2018 metų pabaigoje, geriausiu atveju, demonstravo lėtą augimą. Tad Japonija turi draugiją.
Štai Vokietija. Šios šalies ekonomika trečiąjį ketvirtį susitraukė, o ketvirtąjį ketvirtį prognozuojami vidutiniai rodikliai. Jungtinė Karalystė ir Prancūzija vargu ar galėtų būti pavyzdžiu. Kinija, pasaulio numylėtinė po to, kai dešimtajame dešimtmetyje išgaravo jo meilė Japonijai, šiomis dienomis virto pasaulinio pažeidžiamumo, ne jėgos šaltiniu. Už Amerikos ribų tokios tendencijos atrodo gana nykios ir nuobodžios, – ir net ten, Amerikoje, situacija vėsta.
Bendri Japonijos rodikliai rodo nežymų atsigavimą, lyginant su susitraukimu per ankstesnį trijų mėnesių laikotarpį, kai gamtos katastrofos nusmukdė aktyvumą. Augimas per metus siekė 1,4 proc., kaip ir prognozuota. Vis dėlto giliau panagrinėjus, atrasime įdomesnių niuansų.
Praėjusių metų ketvirtąjį ketvirtį Japonijos eksportas patyrė nuostolių, – manoma, kad tam įtakos turėjo prekyba su Kinija. Vargu ar reiktų stebėtis, jog šalis, glaudžiai susijusi su antra didžiausia pasaulyje ekonomika, reaguoja į ten fiksuojamą augimo lėtėjimą. Kinijos silpnumas atšoka rikošetu visame Azijos regione ir už jo ribų. Šiuo atžvilgiu Japonijos veikla atrodo neabejotinai vyraujanti.
Tad kai Japonijos ekonominės veiklos rezultatyvumas kritikuojamas, kuo paremtas palyginimas? Yra keletas rodiklių Japonijoje, kurie nesulaukia pakankamo dėmesio. Tokio sąrašo viršuje turėtų būti darbo rinka. Vasario mėnesio užimtumo ataskaita parodė, kad nedarbo lygis šalyje siekia 2,5 procento.
Na ne, neverta to per daug sureikšminti, sako oponentai. Mikroskopinis nedarbo lygis yra vėlgi toji nelemta demografinė statistika. Na, gerai... Bet demografiniai duomenys turėjo keisti kryptį.
Derėtų šią analizę pasukti kita kryptimi. Ar Japonija turi iššūkių? Dar ir kiek. Šiais metais planuojamas pardavimų mokesčio didinimas bus vienas iš jų; kai pastarąjį kartą, 2014 metais, buvo padidintas šis mokestis, būtent jam buvo suversta kaltė dėl recesijos. O bendrasis vidaus produktas (BVP), vertinamas kaip bendros veiklos rodiklis, turi būrį kitaip manančiųjų.
Ir taip, senstanti visuomenė ir gyventojų skaičiaus mažėjimas čia iššoka į pirmą planą. Bet vėlgi, šie veiksniai lengvai gali tapti privalumais. Netgi visiems žinoma šalies antipatija imigracijai silpsta. Šiomis temomis esu ne kartą jau rašęs.
Bet tik nesakykime, jog Japonijoje nėra nė vieno dalyko, kuris būtų pakankamai geras.
Pagrįstai kyla klausimas, kad Japonija nebūtų tapusi tokiu atpirkimo ožiu, jei ne devintojo dešimtmečio aktyvios dinamikos era ir šalies verslo praktikų liaupsinimas. Lygiai taip, kaip vėliau žmonės ėmė aukštinti Kiniją.
Japonijos atveju, neleiskime, kad tobulumas taptų gerovės, arba paprasčiausio „OK“, priešu.
