Tiksliau, nei samprotavo, nei manė, o paklausė konsultantų patarimo pasakyti ką nors tokio, idant užgautų konkurentę ir (kas dar svarbiau) paskatintų nusiristi per medijas ir socialinius tinklus ištisą laviną citatų, protestų, pasipiktinimų.
Geriausia, ką buvo galima ir reikėjo tokiomis aplinkybėmis padaryti – ignoruoti, užuot eskalavus tyčia mestelėtus netaktiškus niekus, taip negatyviu dėmesiu didinant jų, ir juos ištarusiojo, reikšmę. Bet jei jau taip nenutiko, tai pasinaudosiu proga dėmesį nuo niekų nukreipti prie to, kas svarbu: prie paties šio triukšmo, prie reakcijų – kodėl jų (apskritai, o tuo labiau tokių) neturėjo būti ir kodėl jos S. Skvernelio konsultantus tik džiugina.
Puikus pavyzdys – Indrės Makaraitytės komentaras: „Tačiau jis pasakė viską, ką ir reikėjo pasakyti, o tam, kuris suraitė šias eilutes, jau dabar galima kabinti medalį. Jos pataikė tiesiai į taikinį – S. Skvernelio rinkėją. Šeimos klausimu lietuviui viskas yra paprasta. [...]
Bet juk kuo daugiau elito šiurpsta nuo paprastų ir tuo paprastumu net ciniškų kalbų, tuo geriau“ .
Ne, tai ji dabar pasakė viską, ko, nesant S. Skvernelio komandos nariu, sakyti nereikėjo. Pirmiausia – pagamino personažą: „Skvernelio rinkėją“. Čia tokia atskira stabili tapatybė, socialinis statusas, biografinis projektas, psichologinis ir intelektinis tipas, gal netgi genai: šiaudinė baidyklė, į kurią, pasistačius, patogu mėtyti nuograužas.
Šis įsivaizduojamas labai kvailas ir primityvus žmogus už S. Skvernelį pasirengęs balsuoti vien dėl lyties, vaikų ir pažado atsivesti juos Prezidentūron (kadangi nežino, kam Prezidentūra skirta ir ką Prezidentas veikia, o vienintelė jam suvokiama asmens kvalifikacija – vaikų skaičius), kitu sakiniu sutapatinamas su „tiesiog lietuviu“, kuris, mat, toks kvailas ir tamsus, kad „šeimos klausimu“ neabejotinai mąsto „kaip Skvernelis“ ir laukia nesulaukia Prezidentūroje vaikų klyksmų: tamsūs ir kvaili tie lietuviai.
Išskyrus mažytį susipratusį elitą, iš kurio pozicijų I. Makaraitytė ir byloja, taip sugebėdama įžeisti potencialiai kiekvieną savo skaitytoją.
„Elito“ ir „runkelių“, „pirmosios“ ir „antrosios“ Lietuvos klišė buvo jau lyg ir primiršta, bet dabar kažkodėl prisireikia ją gaivinti.
„Antroji Lietuva“, supraskime, yra „Skvernelio rinkėjas“: maždaug pusė populiacijos, didesnė pusė, o gal net beveik visa, išskyrus, žinoma, „elitą“ (joks S. Skvernelis taip gerai apie save nemano, bet I. Makaraitytė ateina jam į pagalbą).
Taip plačiajai visuomenei priskiriamas interesas smerkti nesusituokusius ar vaikų neturinčius, nors ilgus dešimtmečius niekuo šiai visuomenei nekliudė viešų asmenų vienoks ar kitoks privatus gyvenimas, Lietuva niekada pagal tai nerinko savo politinių lyderių, o „šeimos vertybes“ sugalvojo (tiksliau, išsivertė ir importavo iš JAV) ir dar labai neseniai elitiškumo ženklu skelbė būtent „paprastus žmones“ niekinantis, ir „bambaliais“ dėl netaisyklingo įsišeiminimo pravardžiuojantis „elitas“.
Apskritai, visa su „valstiečiais“ ir S. Skverneliu siejama auganti privatybės kontrolė (prekybos alkoholiu draudimai, įspūdingos baudos už kalėdinių eglučių ne vietoje išmetimą, specialūs mitybos režimai mokyklose ir t.t., ir pan.) niekaip nedžiugina „paprasto žmogaus“, o, atvirkščiai, apsunkina jam gyvenimą: ne „masėms“ reikalaujant visa tai atsirado, o dėl tam tikrų interesų grupių lobizmo. Tad ne, tikrasis S. Skvernelio rinkėjas niekaip nėra tasai pašiepiamas „paprastas žmogus“.
Kita vertus, vaikų krykštavimo Prezidentūroje nesudominta – neabejotinai didžioji – visuomenės dalis tokiu būdu susiejama su specifine I. Makaraitytės straipsnio atmosfera ir prielaidomis, taip primetant fiktyvų pasirinkimą: arba tu – tamsusis „Skvernelio rinkėjas“, arba niekini kaip „Skvernelio rinkėjus“ beveik visa Lietuvą ir, kartu su I. Makaraityte, įsivaizduoji gyvenąs gūdžiame patriarchaliniame XIX a. užkampyje, nuo kurio gali apsiginti tik prisiskyręs sau trapią „elito“ tapatybę ir pasikvietęs į talką eurobiurokratų armiją.
Galop I. Makaraitytė daro tiksliai tą, dėl ko smerkia S. Skvernelį: rausiasi po jo šeimą ir skelbia ją esant neetiška bei ydinga.
Tad jeigu kartais jos ir jos konsultantų tikslas buvo nuoširdžiai pamažinti „Skvernelio rinkėjo“ arba pafeministinti vardan didesnės lyčių lygybės, tai medalį galima kabinti būtent jai, už itin taiklų šūvį sau į koją.
S. Skvernelio niekas neremia todėl, kad jis turi vaikų ir netgi žada juos atsivesti į Prezidentūrą. Kaip ir tie, kurie nebalsuos už I. Šimoinytę, nebalsuos ne todėl, kad ji vaikų neturi, į Prezidentūrą jų neatsives, ir dar priedo yra moteris.
S. Skvernelis tėra laikinas konkretaus momento iksas, užpildantis matricos langelį „bet kas, tik ne JIE“, o įvardis „JIE“ žymi politikus ir viešos erdvės dalyvius, pasaulį matančius taip, kaip I. Makaraitytė: su demonstratyvia panieka, iš „elito“, kuris niekuo neelitiškas išskyrus nebent formalias pareigas, pajamas ar suknelių kolekcijas, pozicijų, nesiklausydami, negirdėdami, patys išrasdami ir „visuomenei“ priskirdami pažiūras, kurias pajuokia, agresyviai pritempinėdami tą „visuomenę“ prie lankstinukuose nusižiūrėtų išankstinių schemų.