Jis tvirtino, esą Rusija yra viena iš neefektyviausiai energiją vartojančių ekonomikų pasaulyje, iš dalies dėl to, kad energija pigi ir niekas nenori vargintis tausoti energiją.
A. Čiubaiso, dirbusio šalies vyriausybėje vadovaujant Borisui Jelcinui, o šiuo metu einančio valstybinės korporacijos „Rosnano“ valdybos pirmininko pareigas, daugelis vis dar nemėgsta ir laiko nuožmiu liberalu. Todėl nemažai žmonių jo žodžius interpretavo kaip raginimą didinti energijos kainas, ir dėl to, suprantama, jis susilaukė aršios kritikos socialinėje žiniasklaidoje.
Bet karščiausius debatus sukėlė ne jo komentarai apie energijos kainas, o jo pareiškimas, esą „Rusija yra neturtinga šalis, didelė gyventojų dalis gyvena skurdžiai ar itin skurdžiai“.
Tokie pareiškimai sukėlė piktą Marijos Zacharovos, Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovės ir vienos labiausiai matomų prezidento V. Putino administracijos veidų, reakciją.
„Rusija yra nepaprastai turtinga valstybė, – rašė ji „Facebook“ paskyroje. – O dėl to, neva „didelė gyventojų dalis gyvena skurdžiai ar itin skurdžiai“, – norėčiau išgirsti išsamesnių paaiškinimų iš žmogaus, vieno iš aukščiausio rango figūrų‚ dešimtmečius vadovaujančių svarbiausioms nacionalinės ekonomikos ir pramonės struktūroms“.
Šis ginčas, iš dalies, yra ginčas tarp kartų: A. Čiubaisui – 63-eji , o M. Zacharova yra dviem dešimtmečiais jaunesnė.
Jos vadinamųjų „aparatčikų“ karta mato Rusiją kaip neįprastai turtingą šalį, kuriai nėra neįmanomų projektų. Žiemos olimpinės žaidynės subtropinėje zonoje už 50 mlrd. JAV dolerių? Prašom! Pasaulio futbolo čempionatas? Žinoma. Ambicingi tiltų, vamzdynų projektai, užsienio karinės kampanijos? Jokių problemų. Visada atsiras lėšų padėti sąjungininkams, kirsti priešams ir reklamuoti pasaulio šalies didybę.
V. Putino eros kartai šalis turtuose skendėjo visada; tik viena bėda, jų nuomone – posovietinio laikotarpio pradžioje nekompetentingi ar savanaudiški pirmtakai juos netinkamai skirstė ir neteisingai naudojo.
A. Čiubaiso valstybės tarnautojų karta situaciją mato kitaip. A. Čiubaisas savo atsakymą išplatino feisbuko paskyroje, nurodydamas į 1991 metus: vidutinis mėnesinis atlyginimas siekė 12 JAV dolerių, rublis buvo nekonvertuojamas į kitas valiutas, turėti privačią įmonę buvo nusikaltimas, bankas „Sberbank“, kuriame buvo saugomos visų gyventojų santaupos, bankrutavo, šalies ekonomika susitraukė 10 proc. iki 12 proc. per metus, infliacijos rodiklis viršijo 100 proc., o parduotuvės buvo tuščios.
Iki tų laikų, kai M. Zacharova pradėjo savo karjerą, rašė A. Čiubaisas, dauguma šių problemų buvo įveikta sukūrus rinkos ekonomiką ir atgaivinus privačią nuosavybę.
M. Zacharovos įtikinti nepavyko. Ji atkirto pradėjusi savo veiklą užsienio ministerijoje 1998 metais, tais metais, kai Rusija neįvykdė su vidaus skola susijusių įsipareigojimų ir devalvavo rublį.
„Jūs neatsakėte į mano visiškai konkretų klausimą, – kodėl žmonės gyvena skurdžiai turtingoje valstybėje“, – rašė ji.
A.Čiubaisas jos komentarą atrėmė sarkastišku „žingsniu atgal“: „Mano nuomone, jūs esate geriausiai iškreipianti faktus savo kartos atstovė“. M. Zacahrova žodžių karą užbaigė sarkastiškai priimdama „kapituliaciją“.
Bet tai buvo daugiau nei nedažnai pasitaikanti vieša konfrontacija tarp skirtingų kartų aukštesnio rango Rusijos pareigūnų: esminis ginčas neišspręstas.
Rusija turi būti valdoma dviem būdais, kaip neturtinga valstybė ir kaip turtinga, nes ji yra ir tokia, ir tokia. Daugiau nei 19 mln. žmonių, arba 13 proc. visų gyventojų, pajamos yra žemesnės oficialaus pragyvenimo minimumo, maždaug 150 JAV dolerių per mėnesį, – pagal išsivysčiusio pasaulio standartus tai itin didelis skurdas.
Kita vertus, Rusijos išteklių turtai yra milžiniški; ji ne tik turi didžiausias pasaulyje gamtinių dujų atsargas, bet ir didžiausią Europoje interneto vartotojų skaičių ir aukštesnius akademinės veiklos įvertinimus nei pusės išsivysčiusio pasaulio.
V. Putinas pastaraisiais metais šalį valdė kaip turtingą: nevaržomai skirdamas lėšų stambaus masto projektams, parodomiesiems renginiams ir energetikos iniciatyvoms. Tai galima pavadinti investicija į nacionalinį pasididžiavimą, arba „motyvacinę praktiką“.
M. Zacharovai, propagandos profesionalei, tokia praktika yra labai svarbi jos darbo dalis; V. Putinui ji buvo svarbesnė nei labiau kasdieniški tikslai. Net jeigu ekonominis augimas ir prarado impulsą, valdantysis elitas vis dar turi daugybę prieinamų išteklių, kad galėtų toliau akinti pasaulį arba bent jau mėginti tą daryti.
Visi suvokia, kad valdžia ir blizgėjimas yra, tam tikra prasme, iliuziniai, bet kiekvienas stambaus masto projektas sukelia masinę isteriją, nes pinigai projekto recipientams yra realūs. Likusius stebi didžiulis, sočiai penimas saugumo aparatas, kuris nė neketina nuleisti nuo jų akių.
Valdyti Rusiją kaip neturtingą valstybę, tokią, kurioje visko trūksta, jau būtų visiškai kitokia praktika.
Daugiausia susirūpinimo sukeltų tokie klausimai kaip energijos vartojimo veiksmingumas, arba kova su skurdu ir nelygybe.
Stambūs gyventojų optimizmą skatinantys projektai būtų atidedami, vyriausybės retorika grįžtų į dešimtąjį dešimtmetį, kai Rusija kovojo veikiau dėl stabilumo nei dėl dominavimo. Sugrįžtų nuolankumas – kai kas pasakytų: nusižeminimas.
Galimas daiktas, kažkur yra tas auksinis viduriukas, bet kol kas posovietinė Rusija patyrė tik du kraštutinumus – susitelkdama arba ties duona, arba ties „cirku“.
Atrasti deramą pusiausvyrą bus svarbiausia šalies elito užduotis eroje po Putino. Jam reikės nuspręsti, kokia vis dėlto šalis iškilo po trijų posovietinio laikotarpio dešimtmečių – nuskurdusi, kurioje, esant dideliam nepritekliui, žūtbūt reikia didinti produktyvumą, arba turtinga ir išdidi kelyje didybės link.
Leonidas Bershidskis yra „Bloomberg Opinion“ skilties redaktorius, rašantis apie Europos politines ir verslo naujienas, Jis buvo pirmasis Rusijos verslo dienraščio „Vedomosti“ redaktorius ir įsteigė nuomonių tinklalapį „Slon.ru“.
