Leonidas Krivenkovas 24 valandas per parą naujienas transliuojančiame „Rossija 24“ televizijos kanale išdirbo operatoriumi nuo 2006 iki pat 2016 metų, kai išėjo į pensiją. Rusas konkrečiai dirbo Septintoje studijoje, kur rengiamos tiesioginės transliacijos bei daromi laidų su įtakingiausias politikos ir kultūros veikėjais įrašai.
L. Krivenkovas kaip nuluptą pažįsta pagrindinę „Rossija 24“ bendrovę – Visos Rusijos valstybinę radijo ir televizijos bendrovę (VGTRK).
Vyras sutiko duoti interviu RFE/RL Rusijos tarnybos korespondentui Dmitrijui Volčekui, kuriam išklojo, kas iš tikrųjų vyksta Rusijos valstybinėse televizijose – pradedant kitokią nuomonę turinčių asmenų tildymu ir baigiant profesinio žargono subtilybėmis.
– Ar tada, kai pradėjote dirbti „Rossija 24“ turėjote tokias pat politines pažiūras kaip dabar? O galbūt jos, pamačius, kaip ten vyksta reikalai, pasikeitė?
– Visada buvau labai atsargus visais su valdančiuoju režimu susijusiais klausimais. Puikiai suprantu, kad jie paiso savų interesų ir apgaudinėja žmones, esą, nori jiems gero, kai iš tikrųjų naudos siekia tik sau.
Pradėjęs ten dirbti, ėmiau daugiau domėtis politika, nes visą dieną buvau priverstas žiūrėti žinias ir su redaktoriais ir laidų vedėjais aptarinėti, kas vyksta. Kartais po darbų sėdėdavome su taurele konjako ir kalbėdavomės. Jie man pasakojo dalykų, kaip diena ir naktis besiskyrusių nuo to, ką kalbėjo eteryje. Tada pradėjau labai ryškiai suprasti, kaip tiksliai Rusijoje vyksta reikalai.
Pirmaisiais darbo „Rossija 24“ metais buvau šokiruotas, kaip ciniškai žmonės žiūri į savo darbą. Visi jie, žinoma, puikiai supranta, kaip klaidina žiūrovus. Užkulisiuose dažnai tariasi, kaip geriausiai pristatyti vieną ar kitą žinią – kartais galima išgirsti pačių fantastiškiausių ir viena kitai prieštaraujančių versijų.
Mano mylimiausias pokštas apie redaktorius ir laidų vedėjus skamba taip: „Na, dabar tavo eilė meluoti“. Būtent taip kalba žurnalistai, prieš eidami į eterį.
– Taigi, nebuvo taip, kad ten jautėtės balta varna? Buvo ir daugiau panašiai mąstančių žmonių?
– Taip. Manau, kad dauguma tai puikiai supranta. Nuoširdžiai režimą remiančių ir palaikančių – vienetai. Dalis bando apsimesti Putino patriotais. Nežinau. Gal viskas tik vaidinimas, o gal jie iš tikrųjų tokie. Kaip ten bebūtų, dauguma tiesiog paprasti normalūs žmonės, tiesiog per klaidą atsidūrę toje orbitoje ir dabar priversti iš inercijos joje suktis.
– Televizijoje dirbantys žmonės dažnai kartoja: jei pasikeistų valdžia, tie patys, kurie dabar šlovina V. Putiną, su tokiu pačiu entuziazmu jį niekintų.
– Manau, kad tai tiesa. Pasikeitus valdžiai, jau kitą dieną jie giedotų naują giesmelę. Daugybė žmonių priklausomi ir kalba tai, ką jiems liepia kalbėti. Oficialios VGTRK algos tiesiog juokingos. Jei dėl vienos ar kitos priežasties žmogus pradeda elgtis neteisingai, jie paprasčiausiai ima jam mokėti oficialią algą – tokią, kokia nurodyta darbo sutartyje. Tokiu atveju lieka du variantai: arba mesti darbą, arba atsiprašyti.
Vadovybė turi savų svertų, kaip daryti įtaką darbuotojams. Dauguma jų turi paskolų. Dauguma suvažiavę iš kitų šalies regionų ir Maskvoje įsigiję nekilnojamojo turto. Turi grąžinti paskolas. Šie žmonės tvirtai įsikibę savo darbų, todėl padarys viską, ką jiems sako.
– Vieni dirba už grašius, kiti uždirba daug pinigų. „Pirmojo kanalo“ laidų vedėjas Sergejus Briliovas Londone už kelis šimtus tūkstančių svarų įsigijo butą.
– Žinoma, atlyginimų skirtumai nežmoniški. Kai kuriuos laidų vedėjus į darbą atveža asmeninis vairuotojas. Jie turi papildomų pajamų šaltinių – pavyzdžiui, dažnai kviečiami vesti renginių. Operatoriaus atlyginimas yra 45 tūkst. rublių (598 eurai), o juk darbas gana intensyvus ir alinantis. Yra uždirbančių ir dar mažiau.
Oficialūs atlyginimai VGTRK yra tiesiog apgailėtini – net pagal Rusijos standartus. 2015 metais oficialus operatoriaus atlyginimas buvo 6860 rublių arba 106 eurai. Čia per mėnesį, ne per dieną.
Žinoma, niekas ten nesidarbina dėl pinigų, taigi VGTRK turi labai gudrią premijų sistemą: gali mokėti arba nemokėti priklausomai nuo to, kaip elgiasi darbuotojas. Kelis kartus gavau būtent tą tikslą sumą – 6860 rublių. Padaviau juos į teismą, o pastarasis man paaiškino, kas viskas čia pagal įstatymą.
– Greičiausiai žinote daug įdomių dalykų, nutikusių tiesioginiame eteryje. Gal galite ką nors papasakoti ir mums?
– Garsiausias – 146 proc. per 2011 metų Dūmos rinkimus (redaktoriaus pastaba: skelbiant partijų rezultatus regionuose, valstybinė televizija parodė kelis regionus, kur bendras balsų skaičius viršijo 100 proc., tarp jų buvo ir Rostovo sritis, kur septynios partijos surinko 146 proc. rinkėjų balsų).
Kelerius metus vienoje studijoje dirbau su laidų vedėjais Ivanu Kudriavcevu ir Anna Šnaider, kurie ir paskelbė tuos 146 proc. Annos, Ivano ir „Rossija-24“ vyriausiosios redaktorės Natalijos Ščedrinskajos apie tai pasiteiravau. Žinoma, tai nebuvo tiesa, bet, kaip sakė tuometinis Vyriausiosios Rusijos rinkimų komisijos pirmininkas Vladimiras Čiurovas, vienas darbuotojas už visa tai gavo gražius namus užsienyje.
Viskas buvo žymiai paprasčiau: „Rossija-24“ iš Kremliaus gavo nurodymą, kokius rodyti „Vieningosios Rusijos“ procentus. Redaktorė perklausė: „O kaip dėl kitų partijų?“. Nuskambėjo atsakymas: „Rodykite, kiek ten jie iš tikrųjų surinko“. Redaktorė žinojo, kad geriau su jais nesiginčyti. Kaip ten bebūtų, juk Kremlius žino geriausiai, tad ji ir padarė, kas buvo liepta. Štai iš kur tie 146 procentai.
– Taigi, visos pokalbių ir diskusijų laidos surežisuotos, visi vaidmenys išdalinti iš anksto. Nejaugi kartais nenutinka nenumatytų dalykų?
– Buvo svečių, kurie elgėsi „priimtinai“ per preliminarius interviu, tačiau tiesioginiame eteryje kalbėdavo tiesą. Buvo toks vienas didelis skandalas, susijęs su svečiu, pakviestu į laidą apie Sirijos prezidento Basharo al Assado (V. Putino sąjungininko) panaudotą cheminį ginklą.
Svečias pradėjo pasakoti tiesą apie Sirijos valdžios pajėgas, cheminio ginklo gamybą ir naudojimą.
Redaktorius Aleksejus Kazakovas klykė į ausinę laidos vedėjui „Ar tu negirdi, ką jis kalba? Nedelsdamas jį užčiaupk!“
Laidos vedėjas skubiai pertraukė ekspertą, paaiškindamas, kad nebėra laiko. Vėliau paskambino Kremlius, kilo nemenkas skandalas. Tas ekspertas daugiau niekada nepasirodė televizijoje.
Prisimenu kartą filmavau Liberaldemokratų partijos lyderio Vladimiro Žirinovskio ir Komunistų lyderio Genadijaus Ziuganovo debatus. Iš pradžių jie šnekučiavosi kaip seni bičiuliai. Bet tada įsijungė kameros – jie ėmė keikti ir koneveikti vienas kitą, galiausiai vos nesusimušė.
Kai tik kameros nusisuko reklamai, jie ir vėl pradėjo kalbėtis apie anūkus, tapo neatpažįstami. Viskas buvo teatras, o jie – tik aktoriai. Juk negali pykti ant aktoriaus už jo vaidmenį, tiesa?
Taip pat prisimenu dar vieną atvejį su vaikų rašytoju, poetu, Rusijos himno žodžių autoriumi Sergejumi Michalkovu. Buvo ankstus rytas, reikėjo skubiai su juo įrašyti telefoninį interviu. Paskambino Michalkovui, bet paaiškėjo, kad jis lėktuve, kuris jau tuoj pakils.
Redaktorius paskambino į Kremlių, ir skrydis buvo pusantros valandos atidėtas. Buvau šokiruotas, jog dėl telefoninio interviu „Rossija-24“ galima atidėti komercinį skrydį.
– Ar dažnai skambina iš V. Putino administracijos ar kitų tarnybų ir kuria skandalus ar tiesiog paaiškina, ką reikia daryti?
– Redaktoriams nuolat skambina žmonės iš Kremliaus ir aiškina, kaip „pataisyti“ žinių turinį. Labai lengva suprasti, ką kalba, nes dažniausiai visada įjungta ausinė ir mikrofonas, taigi visi, turintys prieigą studijoje, gali girdėti, ką kalba redaktorius.
Po tokių skambučių redaktorius įprastai pareikalauja, kad laidos vedėjas žinias pateiktų kaip nors kitaip, neretai kardinaliai kitaip, nei buvo liepta prieš valandą.
– Esame girdėję, kad kartais laidos, parodytos Tolimuosiuose Rytuose, prieš transliacijas kitose Rusijos teritorijose, keičiamos. Taip dažnai nutinka?
– Taip, kartais redakcijai kas nors nepatinka, ir tai dingsta be pėdsakų. Kartais tai tiesioginiai interviu, kurie vėliau pakoreguojami.
– Daug kas priklauso nuo operatoriaus. Galite ką nors pamaloninti arba nuliūdinti. Ar „Rossija-24“ galioja kokios nors taisyklės, kaip reikėtų rodyti kai kuriuos svečius ar vedėjus?
– Operatorius visada klauso režisieriaus nurodymų, taigi viskas vyksta pagal vadovybės nustatytą tvarką. VGTRK Septintojoje studijoje ant sienos kabo apie 20–30 nuotraukų, darytų filmavimų metu ir patvirtintų vadovybės. Tos nuotraukos keliauja operatoriams, transliacija turi jas atitikti. Taigi, režisierius gali pasakyti: „Antra kamera, man reikia aštuntos“. Tai reiškia, kad reikia filmuoti taip, kaip viskas atrodo aštuntoje nuotraukoje.
Iš pradžių nelabai supratau, kodėl tai svarbu, nes kartais tie kadrai tikrai neatrodo labai gerai. Kartais, pavyzdžiui, kas nors kiek pakeičia dekoracijas. Tada atbėga režisierius, ir turime išklausyti paskaitą, kodėl jokiais būdais nevalia nieko liesti. „Manot, kad visi tie maži apskritimai ir šviesos vien dėl grožio???“
Būtent taip naiviai ir galvojau. Paaiškėjo, kad viskas čia ne taip paprasta. Vienas režisierius man paaiškino, kad studijos įrengtos konsultuojantis su profesionaliais psichologais, jų tikslas – paveikti žiūrovų pasąmonę.
Net jei nežinai, ką tas žmogus kalba, arba žiūri laidą be garso, ji vis tiek palieka stiprų įspūdį...
Kažkokiu būdu vaizdas padeda sustiprinti pasitikėjimą ekrane matomu žmogumi.
– Ar jie tikrina darbuotojų lojalumą? Ar turėjote problemų?
– Kartą prie manęs priėjo operatoriaus asistentas ir paprašė manęs iš savo „Facebook“ paskyros šį tą pašalinti. Buvau parašęs, ką galvoju apie Ukrainą. Tai nebuvo oficialus reikalavimas. Tiesiog turėjau pašalinti ir tiek.
– Neseniai laidų vedėja Jekaterina Andrejeva BBC sakė, kad visai nežiūri televizoriaus, nes kenkia nervams. Ar, išėjęs į pensiją, jį žiūrite jūs pats?
– Tiesą sakant, turėjau du televizorius. Atsikračiau abiejų. Neturiu nė vieno. Žinias žiūriu tik internete. Netikiu tuo, ką rodo Rusijos televizijos. Mano patarimas – išjunkite televizorių.